- Gydymo įstaigoms nukraujavus dėl neapmokėtų viršsutartinių paslaugų, jūs atviras diskusijoms dėl PSDF rezervo panaudojimo. Leisite pagaliau jį pajudinti?
 
- Taip, dalį lėšų. Sveikatos sektorius nėra pakankamai prisodrintas, kad galėtume įgyvendinti visus savo norus: kelti medikų atlygį, vykdyti profilaktines programas, kas, beje, būtų net efektyviau nei gydyti.
Vis dėlto turime aštrų prioritetą – taikos išsaugojimą. Šių metų biudžeto lėšos nukreiptos į gynybą, tad tai pristabdė užsibrėžtus tikslus. Be taikos neturėsime nieko. Ateityje, augant ekonomikai, tikrai turėsime pakankamai lėšų, o Lietuvoje sveikatos išsaugojimo paslaugos tik gerės.
 
- Prieš kelias savaites apsilankęs Raseinių ligoninėje sukėlėte intrigą – apie tai nepranešėte rajono merui. Svarstyta, kokių užkulisinių ketinimų turite?
 
- Įdomu... Tai jis manęs susitikti nepakvietė. Vakare Raseiniuose turėjau renginį, o iki tol – pusantros valandžiukės laisvesnės. Užvažiavau į savo mėgstamus taškus – ligoninę, kurioje lankausi jau nuo seno. Paskambinau merui, sako: susitikti jau vėlu. Tad palaukiau su kolegomis, su kuriais buvo malonu pabendrauti, išgėriau porą arbatos puodelių daugiau.
Nieko prieš merą neturiu, bet jis, kai atvažiuoja į Seimą, man irgi ne visada paskambina. O kai paskambina, visada pakviečiu, kad pas mane užeitų.
 
- Kokiu tikslu vizituojate rajonines ligonines? Ką iš jų išsivežate?
 
- Baigęs klinikinę praktiką, medicina domiuosi toliau. Mėgstu apsilankyti ligoninėse, kad žinočiau, kas jose darosi, kad priimtume geresnius teisės aktus, teisingiau sudėliotume biudžetą.
Be Raseinių, ne taip seniai buvau ir Vilkaviškio, Kretingos ligoninėse. Gražiai jos pasitvarkiusios, kolegas galiu pagirti. Daugelis rajoninių ligoninių yra gerokai pažengusios į priekį, turi reikalingos įrangos, darbo sąlygas, puikių gydytojų. Čia atvažiuoja dirbti ne tik jauni medikai, bet ir dirbę akademinį darbą profesoriai. Jie gali tiek konsultuoti, tiek operuoti, bet dvigubas mūsų akreditavimas ir licencijavimas, ligonių kasų paslaugų centralizavimas jiems tą galimybę užkerta, o iš gyventojų atima puikias paslaugas prie pat namų.
Jei suteiktume gydytojams sąlygas veikti taip, kaip investuojame į jų parengimą, paslaugos rajonuose galėtų gyvuoti. Kai buvau ministras, mane kritikavo, kodėl neuždarinėjame, necentralizuojame paslaugų. Pasirodo, toks kelias buvo teisingas. Privatus sektorius plečiasi net ir ten, kur bandoma uždarinėti viešąją įstaigą. Uždarymas – tikrai ne išeitis.
Tuo klausimu reikėtų labai rimtai pasikalbėti. Kai bandome viską išcentralizuoti, auga eilės, žmonės iš valstybinių gydymo įstaigų stumiami į privačias. Ne visos jos turi sutartis su ligonių kasomis, tad dar egzistuoja už paslaugas ir priemokos.
 
- Už tai viešosios įstaigos nusivylusios, kad nors buvo žadama joms teikti prioritetą, privačiam sektoriui tebesilankstoma. Tai neatitinka rajono gyventojų interesų.
 
- Nuo pradžių kūrėme ne tik valstybinę, bet mišrią sveikatos priežiūros sistemą. Vietos užtenka visiems. Privatus sektorius – valstybei geras partneris, nes teikia paslaugas, kurių nėra valstybiniame. Pažiūrėkite, kaip margai atrodo pirminė grandis – Plungėje veikia tik privati. Jei sudarysime jiems vienodas sąlygas – vienodai ir konkuruos. Jei dažniau bendrai kalbėtumėmės, sistema būtų mažiau iškraipyta. Turime ne kovoti vieni su kitais, o kalbėtis ir bendradarbiauti. Pasitempti ir parodyti stipresnį sveikatos organizavimo indėlį reikėtų savivaldybių gydytojams. Problemines vietas gerai išryškino kovidas ir karas Ukrainoje.
 
- O sveikatos apsaugos ministrė, jūsų akimis, jau gerai įvaldžiusi sistemą?
 
- Ministrė šaunuolė. Turi gerus visuomenės sveikatos pagrindus, užaugino ne vieną kartą specialistų, yra labai gerai orientuota. O ministerijoje reikėtų labiau stiprinti klinikinės pagalbos pagreitį, paslaugų suteikimo. Iniciatyvos, kurios gimsta, yra pataisomos, niekas nėra visažinis... Geriausi sprendimai gimsta diskusijoje. Iš ministerijos – pakankamai iniciatyvų, pozityviai vertinu darbus. Po Velykų – visa eilė naujų įstatymų svarstymų.
 
- Jei apie bendradarbiavimą ir atvirą dialogą, Ligoninių asociacija po Velykų labai tikisi žadėto forumo...
 
- Neatsisakome. Tai – mūsų darbotvarkėje, tad pavasario sesijoje šį susitikimą padarysime. Bet vien išgirsti vieniems kitus neužtenka, svarbiausia sutarti, ką darome, darbams nusistatyti laiko ašį. Žmonėms reikalinga planuoti, kadangi nežinia labai stabdo procesus. Pavyzdžiui, sulaiko jaunus kolegas rinktis darbą rajone. Siūloma pasirašyti dvišalę sutartį, garantuojamos geros sąlygos, bet jie, jei pasiryžta dirbti rajone, nori čia įsikurti ilgam, žinoti perspektyvas. Kas bus, jei žmogus pasirašo dvišalę sutartį, atvyksta dirbti, o sužino, kad ligonių kasos nepasirašo sutarties jo teikiamoms paslaugoms.
Puikiai atsimenu gydytoją terapeutą Liubomirą Laucevičių: Vienoje baigęs mokslus, 37-aisiais nerado darbo Kauno klinikose ir nuvažiavo į Kazlų Rūdą... Vėliau jis mokino ištisas gydytojų kartas. Ir mažame rajone, turint geras žinias, galima dirbti. Net be investicijų. Nors rajonuose investicijų dabar pridaryta – kompiuteriniai tomografai... Duokime daugiau teisių tiems, kuriuos išmokėme gelbėti žmones, tegul jie patys nusprendžia – gali dirbti rajone, ar ne.
 
- Rajonų merai, stengdamiesi sukurti infrastruktūrą šeimoms, skundžiasi, kad valdančiųjų pažadai plėsti rajonus tėra tuščios kalbos.
 
- Reikia orientuotis ne į ligų gydymą, o į sveikatos išsaugojimą, plėsti žmonių užimtumo ir aktyvaus laisvalaikio centrus. Gražių pavyzdžių turime – Gargžduose, Mažeikiuose jau atidarėme baseinus. Stiprinti sveikatą gali tiek jaunas, tiek senjoras. Ne tik sveikatos, bet ir kiti sektoriai galėtų prisidėti, kad sveiko gyvenimo trukmė šalyje būtų artimesnė rimtai ekonomiškai išsivysčiusioms šalims.
Krašto apsaugos ministras ieško, kur galėtų statyti naujas gynybos pramonės gamyklas. Šie pasiūlymai lydimi protestų. Baisogaloje taip pat nelabai norėjo atidaryti gamyklą, sukuriančią darbo vietas. Galėjome atidaryti švaraus kuro, vandenilio, gamyklą – buvo protestų. Žmones reikėtų teisingiau informuoti apie šiuos procesus. Gerinama infrastruktūra, veiklą pradės kelių fondas, atsiras geresnės susisiekimo galimybės. Svarbu ne tik gamyklas steigti, bet kad žmogus į ją galėtų ir nuvažiuoti. Taip gyventojų pajamų mokestis liktų rajonuose.
 
- Po taikos antras pagal aktualumą jums šalies demografijos klausimas, gimstamumo skatinimas. Kokie veiksmai tam daromi?
 
- Vyriausybėje ką tik dėl to buvo pasitarimas: vienos piliulės nėra, bet vienos iš priemonių – geros sveikatos paslaugos, prieinamas švietimas, finansinės išmokos, šimtaprocentinis apmokėjimas už vaiko priežiūros atostogas, geros vaikų priežiūros paslaugos. Svarstome ankstinti vaikų priėmimą į darželius, kad tėvai turėtų galimybę anksčiau sugrįžti į darbą. Tokie pavyzdžiai kaip Beata Nicholson rodo, kad galima turėti ir puikią karjerą, ir auginti vaikus... Kas galėtų paveikti tariamės ir su jaunimo organizacijomis. Taip pat siekiame paskatinti grįžti išvykusius į užsienį, bendraujame su ten veikiančiomis jų bendruomenėmis.

---

 
Dosjė

1980 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 
1987 m. - medicinos daktaras.
1980-1988 m. Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytojas.
1982–1989 m. VU mikrochirurgijos centro laboratorijos vyr. mokslinis bendradarbis.
1989-1990 m. nuo Suvalkijos išrinktas SSRS Aukščiausios tarybos deputatu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1990 m. kovo 23 d. iki 1992 m. pabaigos – sveikatos apsaugos ministras, LDDP laimėjus rinkimus atsisakė dirbti vyriausybėje.
1992-1993 m. VU Plastinės chirurgijos klinikos vyr. mokslinis bendradarbis, Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro organizacinės komisijos narys.
1993-1994 m. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Plastinės chirurgijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas.
1994-1997 m. VU „Žalgirio“ ligoninės vyr. gydytojas, VU Medicinos fakulteto Stomatologijos klinikos docentas.
Nuo 1989 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, nuo 1990 m. LSDP tarybos narys, nuo 1999 m. gegužės 29 d. LSDP pirmininko pavaduotojas.
1996-2000 m., 2000-2004 m., 2004-2008 m. ir 2008-2012 m. Seimo narys. 
2003-2004 m. – sveikatos apsaugos ministras, nuo 2006 m. krašto apsaugos ministras. Nuo 2012 m. gruodžio 13 d. – krašto apsaugos ministras.
Nuo 2025 m. – Seimo pirmininkas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!