Bent, kad ant galvos nelašėtų
Modernūs universitetiniai sporto centrai galėtų būti tiesiausias kelias į tokia veikla užsiimti pasiryžusio jaunimo tvirtesnius raumenis. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) auklėtiniai ne tik, kad nereiškia priekaištų, bet ir džiaugiasi turima vieta lavėti fiziškai. Sąlygos čia geros: studentai gali lankyti krepšinio, aerobikos treniruotes, netgi jogą. Į pagalbą ateina kvalifikuoti treneriai.
Deja, pasak Lietuvos studentų sąjungos (LSS), tokia padėtis toli gražu ne visur – daugumos tokių sporto bazių būklė yra netinkama, pasigendama elementarių sanitarinių sąlygų. Vilniaus universiteto studentų atstovybės (SA) prezidentas Andrius Uždanavičius teigia, kad siūlomos didelės nuolaidos į sporto ir treniruoklių sales, aikštynus pritraukia daugybę šios aukštosios mokyklos akademinės visuomenės. Tačiau didžiausia problema – šiuolaikiško sporto komplekso klausimas paliktas ateičiai. Tad ir atkakliausiems dabar tenka kiek pakentėti – per šaltį ir kartais ant galvos nulašantį vieną kitą lietaus lašą.
Prieš ketverius metus Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ir kiek vėliau VDU mokslo vaisių ragavusi Silvija teigė, kad sąlygos sportuoti pirmoje jos aukštojo mokslo stotelėje nebuvo geros: „Kai mokiausi (LEU), nervino tas privalomas fizinis lavinimas. Kaip ir mokykloje, viduryje paskaitų reikėjo eiti į kūno kultūrą, o po to suplūkusiam – į paskaitas ir dar išėjus iš patalpų. Dušai prasti, laiko persirengti nėra.“
 
Tvirtos rankos ilgesys
Pagal LEU SA informaciją, privalomų kūno kultūros užsiėmimų universitete galiausiai buvo atsisakyta. Tokia padėtis – beveik visose Lietuvos aukštojo mokslo įstaigose. Pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuojanti Rūta pasakoja, kad nors pasirinkimas ir didelis, tačiau galima rinktis bet kokį, ir su studijomis visiškai nesusijusį laisvąjį dalyką, pavyzdžiui, aplinkosaugą.
„Su VU Žurnalistikos instituto futbolo rinktine dalyvauju varžybose. Tikrai esu prieš privalomas fizinio lavinimo paskaitas. Universitetas - ne mokykla, žmonės čia jau suaugę ir patys gali nuspręsti, kiek nori sportuoti. Galimybių yra daug, susirasti jų nėra sunku. VU įvairius užsiėmimus reklamuoja informaciniuose stenduose, internete, kitais būdais. Negaliu pasakyti, kad mane asmeniškai pasiekia daug tokio pobūdžio pranešimų. Bet, kaip minėjau, poreikio papildomiems užsiėmimas, bent dabar, neturiu“, - pasakoja VU žurnalistiką studijuojantis Jokūbas Plytnikas.
Tiesa, fizinio lavinimo reikalų delegavimas į studentų rankas patinka ne visiems. Kai kurie mano, kad motyvacijai pakelti reikalinga grūmojanti ranka – priverstinis sportavimas. Mykolo Romerio universiteto (MRU) trečiakursė Dainora siūlo kūno kultūrą išskirstyti į tam tikrus užsiėmimus, kad ir krepšinį, jogą bei tinklinį, iš kurių būtų privalu pasirinkti vieną. Merginos mintims būtų galima pritarti, mat ir LR Kūno kultūros ir sporto įstatymo 17-o straipsnio 2 dalimi numatoma, kad pirmame ir antrame kursuose fizinio lavinimo pratybų turi būti ne mažiau kaip 2 valandos per savaitę, o kituose kursuose – pasirinktinai. Bet tam skuba prieštarauti LSS, teigianti, kad laisvieji dalykai – vienintelis kelias. Mat dėl dabartinio studijų programų standarto, t.y. studentų krūvio skaičiavimo kreditais ir europinio lygio apribojimų, fizinis aktyvumas negali būti privalomas. Tai apriboja ir nacionaliniu mastu galiojantys įstatymai.
Sakoma: universitetas tiek geras, kiek iš jo pasiimama. Taip ir čia. Pradėjęs savarankišką gyvenimą kiekvienas naujas akademinės visuomenės atstovas turi pats nuspręsti, kaip pradės ir baigs dieną – mankšta ar tiesiog gulinėdamas priešais kompiuterio ar televizoriaus ekraną. Ir niekas iš šalies pirštu nepagrūmos, mat universitetai turi autonomiją ir gali daryti ką tik nori.
Bet dažnas studentas pagalvoja – norėtųsi bent jau, kad aikštyną sutvarkytų...
 

---

Komentaras
Švietimo ir mokslo viceministras dr. Rimantas Vaitkus:

- Fizinė kultūra negali būti studijų programos sudedamoji dalis ar įstatyta į kokį bendrauniversitetinį bloką, nebent tai būtų laisvai pasirenkamas dalykas. Kitaip sakant, laikas, – tos trys kūno kultūros užsiėmimų valandos per savaitę – kurį studentas praleistų sportuodamas, turėtų būti papildomas laikas prie studijų programos. Jis nesuteikia tokių kompetencijų, kurios reikalingos būsimąjam specialistui. Tai nei teoriniai, nei praktiniai užsiėmimai, kuriuose studentai, kaip dalykininkai, galėtų pakelti kompetenciją. Aišku, jei tai nėra susiję su sporto programa.
Įstatymo, kuriame numatyta, kad pirmame ir antrame kursuose fizinio lavinimo pratybų turi būti ne mažiau kaip 2 valandos per savaitę, o kituose kursuose – pasirinktinai, privalu laikytis, bet jis buvo paruoštas nederinus su universitetu. Tas dalykas nebuvo skųstas Konstituciniam Teismui, bet esu įsitikinęs, kad ten ši nuostata pralaimėtų. Nors kūno kultūrą universitetai skatina, bet negaliu pasakyti, ar įstatymo universitetai laikosi, ar nesilaiko. Universitetai, vadovaudomiesi Konstitucijos straipsniu, kad jie yra autonomiškos institucijos, tokios informacijos mums ir neteikia. Tačiau žinoma, kad sporto užsiėmimai vyksta, yra skatinamos įvairios veiklos, netgi premijuojamos. Bet tai neapima visų studentų.