Negaliu pasitikėti skyriaus vedėju, į kurio kabinetą vienoje sostinės ligoninių susirinkdavome... parūkyti. Negaliu kviečiamas užsukti pas daktarę, kuri paskaitoje pasakojo apie visiškai nenaudingas ir jokio poveikio neturinčias medicinines taures, o privačiame pokalbyje tas taures primygtinai rekomendavo. Dar galėčiau papasakoti apie labai įdomų sanitarijos gydytoją. Darbe (buvo vadovas) jis reikalavo idealiai sterilios aplinkos, o štai jo paskaita apie švarą visuomet turėjo nerealų pasisekimą: mat pasakodavo, kad besaikė švara skatina astmą, o ten, kur nerasi nė mikrobo, – puiki aplinka diabetui ir artritui. Man (labiau mano žmonai) patinka šeimos daktaras, kuris pataria mažiau vartoti cukraus ir čia pat papasakoja, kad jei ant šviežiai užtepto lūpų dažo pabarstysi cukraus, o paskui jį nulaižysi, tas dažas laikysis dukart ilgiau. Ir vienas kardiologijos profesorių patinka: visuomet paklausia, kaip laikosi katytė Liepa. Mat šventai tiki dešimties metų tyrimo rezultatais, kurie parodė, kad kačių mylėtojus infarktai ištinka 40 procentų rečiau, nei laikančius šunis. Jūs esate protingi skaitytojai, todėl – tikiu – iki šiolei laukiate atsakymo į pavadinime užduotąjį klausimą. Šimto metų sulaukti šiandien yra visiškai nesudėtinga. Jei lankotės šiuolaikiniuose medicinos centruose, matote: technika milijonus kainuojanti, ir tikrai neprastesnė nei kurioje kitoje Europos šalyse. Jei kalbate su jaunaisiais gydytojais, jų kvalifikacija ne žemesnė nei kitur pasaulyje. Patys naujausi ir moderniausi vaistai pasiekia Lietuvą labai greitai. Tiesa, jie gali būti kiek per brangūs. Bet tai – laikini sunkumai. Ir todėl pasakykite man, kada lietuvis nesivertė per galvą, kad tik sveikas ir gražus būtų? Kad ir likus pusmečiui iki pensijos darbdavys vis dar jo norėtų? Tad kokios problemos? Ar yra jų iš vis? Viena yra. Ta pati, kokia būdavo tarybiniais laikais su tarybiniais ir beveik lietuviškais batais. Kai kas - per pažintis juos gavęs – vadindavo tuos batus itališkais. Nes itališkas būdavo jų viršus. Kai kas pavadindavo juos daniškais. Nes daniškas buvo tų batų padas. - Bet kodėl jie praleidžia vandenį? – klausinėdavo ir vieni, ir kiti. Atsakymas greit paaiškėdavo: mat jų suklijavimas būdavo lietuviškas. Taip suklijuotas batas šimto metų, žinoma, nesulaukdavo.Žinau, kad didžioji dalis mūsų skaitytojų – aukštos klasės medikai profesionalai. Todėl užuominos apie cigarus, lašinius ar druską tikrai susilauks kritikos. Tačiau žinau ir tai, kad šioje rubrikoje galimas ir neprofesionalus – paciento – žodis. Tas nelengvas paciento pareigas einu jau ne pirmi metai, todėl išdrįsiu gydytojams pasakyti, kad draudimai ir rekomendacijos – toli gražu ne viskas. Ne mažiau svarbu yra kaip (ir kokiu tonu bei kokioje vietoje) jie išsakyti.
Komentuoti: