Paaugliukams ir paaugliams dar labiau nei mažiukams būtina jaustis normaliais, tikrus darbus ir tikrus sprendimus priimančiais žmonėmis. Tik į juos žiūrint sunku pasakyti, ko jie nori, o ko – ne.
Vilma Juškienė, psichologijos kursantė, socialinio-emocinio intelekto ir asmenybės ugdymo trenerė, populiaraus tinklaraščio tėvams apie vaikus jievaikai.lt autorė sako, idant vaikas jaustųsi gerai, augtų laimingas, pasitikintis savimi, gerbiantis save ir kitus, mėgautųsi gyvenimu, kiekviena diena, jaustų prasmę, kurtų ryšį su žmonėmis ir aplinka, – jis privalo turėti tikro darbo ir tikrų atsakomybių.
Kodėl? Nes vaikui labiau nei mokslo pasiekimai ar mėgstami būreliai reikalingas jausmas, įsitikinimas, kad savo buvimu jis daro pasaulį geresnį ir gražesnį. Ir ne kažkada, kai užaugs, ne kai baigs universitetą, turės sutuoktinį, susiras darbą ir t.t., o šiandien!
Nuo kada pradėti?
„Nuo visada! Dar metų nesulaukęs mažylis jau turi tokį poreikį ir dėl jo garsiai kovoja. Pavyzdžiui, dauguma metinukų įėję į tamsų kambarį ar laiptinę mielai įjungia šviesą. Ar kada mes, suaugusieji, susimąstėme, kad tai - tikras, prasmingas darbas! – sako V.Juškienė. – Man pačiai patinka stebėti dvejų trejų metų vaiko pasitikėjimą savimi, brandumą, kai jį įpareigoja iš parduotuvės namo parnešti didžiulę pakuotę tualetinio popieriaus, kuri yra beveik vaiko dydžio.“
Anot psichologės, paaugliukams ir paaugliams dar labiau nei mažiukams būtina jaustis normaliais, tikrus darbus ir tikrus sprendimus priimančiais žmonėmis. Tik į juos žiūrint sunku pasakyti, ko jie nori, o ko – ne.
„Deja, jie jau „sugadinti“, įgudę manipuliuoti, elgtis socialiai priimtinai, „kariauti“ su tėvais ir kitais suaugusiais, vaidinti, kad jiems niekas nerūpi. Tik kartkartėmis į viršų užverstos akys ir gilus atodūsis: „Maaam… baaaik…pats žinauuuu…“ išduoda, kad būti nesavarankiškam ir kontroliuojamam – stipriai erzinanti būsena“, – primena pašnekovė.
Svarbu
Sąraše nėra tokių darbų kaip: susitvarkyti kambarį, susidėti daiktus ir drabužius, susikrauti kuprinę, paruošti namų darbus, lankyti būrelį, skaityti knygą, nusivalyti savo batus, susišukuoti, išsivalyti dantis, nusikirpti nagus ir pan. Pastarosios veiklos priskiriamos prie pasirūpinimo savimi ir asmens higienos. Tai nėra darbai!
Neišgalvoti darbai
Anot psichologijos kursantės, tikrai nereikėtų išradinėti dviračio – pasiūlykite vaikams išsirinkti iš tų darbų, kuriuos atliekate reguliariai. „Kažkam teks suplauti indus ar juos išimti iš indaplovės, paserviruoti stalą, nukasti sniegą ar nupjauti veją, išsiurbti kiliminę dangą. Svarbiausia taisyklė – paskirti vaikams ne išgalvotus, o realius, namuose egzistuojančius ir reguliariai atliekamus darbus“, – pabrėžia V.Juškienė.
Ji priduria, kad pykčiai šeimoje kyla tuomet, kai tėvai bando vaikus mokyti to, ko jų gyvenime nėra. Pavyzdžiui, verčia plauti indus po kiekvieno valgymo, kai namuose yra indaplovė. Kodėl? Nes mergaitės privalo išmokti ir rankomis išplauti indus!
Ar mokėti?
V.Juškienė įsitikinusi, kad mokėti galima tik už tai, už ką ir taip mokate. „Tarkim, jei namus kartą per savaitę tvarko namų tvarkytoja, o kitą kartą tą daro vaikai – sumokėti už namų tvarkymą galima. Jei už žolės pjovimą mokate kaimynui, sumokėti už šį darbą galima ir vaikui. Žinoma, su sąlyga, kad paslaugų kokybė atitinka kainą“, – rekomenduoja tinklaraščio autorė.
Sąrašas darbų, kurie būtų tinkami paaugliukams ir paaugliams:
Dulkių valymas.
Siurbimas.
Grindų plovimas.
Šiukšlių nešimas ir rūšiavimas.
Mažesnių brolių ir seserų kambario ar žaislų tvarkymas.
Vonių tvarkymas.
Langų valymas.
Veidrodžių valymas.
Indų plovimas ar indaplovės priežiūra.
Gėlių, daržo, augalų priežiūra.
Vejos priežiūra ar sniego kasimas.
Apsipirkimas parduotuvėje.
Maisto gaminimas.
Mažesnių brolių ar seserų priežiūra.
Augintinių priežiūra.
Skalbinių lankstymas ir sudėjimas į spintas.
Visų šeimos narių batų valymas.
Visų šeimos narių patalynės pervilkimas.
Rankšluosčių vonioje keitimas.
.jpg)
.jpg)
