Kalbamės su Vilniaus visuomenės sveikatos centro Produktų vertinimo skyriaus vedėju Sauliumi Majumi:
 
- Ar lietuviai nepiktnaudžiauja cheminėmis valymo priemonėmis? 
Anksčiau buvo toks kriterijus – apie tam tikros valstybės civilizuotumo lygį sprendžiama pagal vieno gyventojo sunaudoto muilo kiekį (kuo daugiau, tuo lygis aukštesnis). Dabar taip nebėra, dabar madingesnis „subalansuoto“ naudojimo šūkis, tai yra naudoti ne daugiau, negu išties reikia, ir kuo geresnius produktus. Produktų gerumas vertinamas pagal tris kriterijus: kaip gerai produktas atlieka savo darbą (šiuo atveju plauna, valo), ar jis nekenkia vartotojo sveikatai, ar jis nekenkia aplinkai. Paprastas vartotojas labiausiai vertina pirmą, antrą mažiau, o apie trečią dažnai nesusimąsto. Deja, tuos tris kriterijus suderinti labai sudėtinga – dažniausiai kuo geriau ploviklis veikia, tuo jis kenksmingesnis mums ar aplinkai. Ir pigaus, bet kokybiško produkto sukūrimo galimybės labai abejotinos. 
 
- Atsiranda vis naujų valymo priemonių, ant kurių puikuojasi tokie užrašai, kaip ekologiškas. Ar tokia priemonė yra patikimesnė?
- Nieko panašaus. Tol, kol užrašo autorius mums nepaaiškina, ką tas žodis reiškia, jis yra tuščia, niekuo nepagrįsta ir nieko nereiškianti deklaracija. Gali būti keli šio žodžio prasmės aiškinimai: 1. Mažiau kenkia aplinkai negu kiti tos pačios paskirties plovikliai. Šiuo atveju lyginimas turi būti korektiškas – įrodoma, kad sudėtyje esančios medžiagos mažiau pavojingos aplinkai arba jų koncentracija produkte yra mažesnė. Bet tada pačio produkto reikės sunaudoti daugiau, t.y. į aplinką pateks tiek pat tų medžiagų. 2. Sudėtyje esančios medžiagos greičiau, negu kitų produktų, biologiškai suskaidomos aplinkoje. Čia lyginimas irgi turėtų būti korektiškas. 3. Produktas atitinka visus išlikimo ir elgsenos aplinkoje reikalavimus (greitai skaidomas, biologiškai nesikaupia ir t.t.). Iš tiesų plovikliams nustatyti griežti reikalavimai. Juos nustato Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas. Bet ploviklių, kurie neatitinka tų reikalavimų, išvis negalima tiekti rinkai. 4. Dar viena spėjama reikšmė galėtų būti „iš natūralių medžiagų“. Tai iš ko – iš medžio, molio ir vandens pagamintas? Visos arba beveik visos ploviklių sudedamosios dalys yra cheminės medžiagos, ypač tai pasakytina apie pagrindines veikiančias medžiagas (paviršiaus aktyviąsias medžiagas).
 
- Į ką patartumėte atsižvelgti renkantis valymo priemones? Kokių medžiagų, įeinančių į jų sudėtį, reikėtų saugotis? 
Minėtame reglamente „ploviklis“ apibūdinamas kaip priemonė, skirta skalbti ir plauti, plovikliams priskiriamos ir valymo priemonės, todėl vartoju terminą „ploviklis“. Minėtas reglamentas leidžia etiketėje nenurodyti tikslios ploviklio sudėties (pavyzdžiui, vietoj konkrečios paviršiaus aktyviosios medžiagos pavadinimo ir koncentracijos galima nurodyti „nejoninių PAM 5-15%, EDTA <5 proc.“). Tokie įrašai ne specialistui nieko nesako, o ir specialistas negalėtų iš jų ką nors tiksliai pasakyti. Todėl tenka pabūti bandomuoju triušiu, o vėliau, remiantis bandymo rezultatais, nebepirkti ir nebenaudoti tokių ploviklių, kurie padarė ką nors blogo. Pavyzdžiui, apsivilkus išskalbtus drabužius, niežti odą; panaudojus indų ploviklį, išbėrė rankas; panaudojus orkaičių ar plytelių valiklį, pradėjo skaudėti galvą. Dar viena išeitis – naudojant ploviklius „įjungti“ sveiką protą. Nepasakysiu nieko naujo – indų ploviklis skirtas plauti indus, o ne rankas, todėl naudokime pirštines. Plovikliai su chloru valo ypač efektyviai, bet chloras yra žmogui nuodingos dujos, todėl naudokime tik esant labai geram vėdinimui. Drabužių skalbimo milteliuose esantys fermentai ir kvėpikliai dažnai yra kvėpavimo takų alergiją sukeliančios medžiagos, todėl juos pildami venkime dulkių susidarymo ar naudokime skystus analogus ir t.t.
 
- Kaip vertinate reklaminius šūkius, esą indų ploviklis ne tik gerai valo nešvarumus, bet dargi apsaugo rankas - nesausina, minkština, netgi atjaunina rankų odą?
Pakomentuočiau, kad jeigu apsaugo rankas nuo ploviklio poveikio, apsaugo ir indus nuo to poveikio. O dar ir maitina odą. Taip, taip, sumuštinius dedame ne į burną, o ant pilvo. Dėl rankų odos minkštinimo – teiginys keistas. Jis labiau pritiktų kosmetiniams kremams ar specialiems muilams, indų ploviklį naudojame ne tam, kad minkštintų odą. Ir jau visiškas nonsensas teiginys „atjaunina rankas“ (kita versija – atjaunina rankų odą.) Jei taip būtų iš tiesų, šį produktą pardavinėtų gramais ne mažesne kaip aukso kaina už gramą. Ne tik rankų, bet ir kitos odos neatjaunina jokios priemonės, nei vaistai, nei kosmetika, nei plastinė chirurgija ar visokių chemikalų injekcijos – minėtos priemonės tik suteikia senesnei odai jaunesnės išvaizdą. O odos senėjimą sulėtina tinkama mityba, poilsis, mažesnis chemijos (įskaitant ir kosmetiką!) naudojimas bei gera nuotaika.