Džiovinimas
Nuo senovės šis būdas naudojamas daugeliui maisto produktų konservuoti. Pavyzdžiui, kviečiai būdavo gerai išdžiovinami saulėje ir tik tuomet sandėliuojami. Taip pat iki šių dienų džiovinami vaisiai. Pietuose tiesiog saulėje, šiauriniuose kraštuose – krosnyse, vėliau – orkaitėse. Beje, Skandinavijoje, kur žemę sukausto stingdantis šaltis, menkė, nupjovus jai galvą, būdavo paliekama lauke, kad „išdžiūtų“ šaltyje. Skandinavai tai vadino džiovinimo būdu.
 
Konservavimas druska
Šis būdas senovėje buvo praktiškai vienintelis, norint ilgiau išlaikyti žuvį ar mėsą. Tokiu būdu konservuoti galima ir daržoves, tačiau pastarosioms labiau paplito marinavimas.
Vienas konservavimo druskoje būdų – mėsą ar daržoves sudėti į sandarų indą ir apiberti sausa druska taip, kad gabalėliai nesiliestų vienas su kitu. Kitas – merkti maisto produktus į sūdytą vandenį. Tačiau antrasis nėra toks veiksmingas kaip produktų laikymas sausoje druskoje.
 
Rūkymas
Dar vienas paplitęs mėsos ir žuvies išlaikymo būdas. Mėsa supjaustoma plonais gabalėliais, pasūdoma ir pakabinama virš ugnies, kad prisigertų dūmo kvapo ir lėtai džiūtų. Kartais mėsa gali būti džiovinama ir nesūdyta, tačiau druska pailgina jos galiojimo laiką.
 
Marinavimas
Panardinti produktus į sūdytą vandenį tam, kad juos būtų galima išlaikyti valgomus ilgiau, Viduramžių Europoje buvo įprasta. Nors „marinavimo“ sąvoka iki tų laikų nevartota, šio proceso užuomazgų žinoma dar senovėje. Tai ne tik būdas išlaikyti produktus valgomus ne sezono metu, bet ir puiki galimybė suteikti jiems naujų pikantiškų skonių.
Paprasčiausias marinavimo būdas – naudoti vandenį, druską ir kelias žoleles. Nuo XII amžiaus po truputį šiame procese imtas naudoti actas, rūgščios sultys, citrina ir įvairesni prieskoniai.
 
„Confit de canard“
Prancūzijoje „Confit de canard“ arba lietuviškai – „antienos uogienė“ sugalvotas kaip būdas konservuoti mėsą. Šiandien tokį patiekalą dažniau pamatysite ant pietų stalo.
Marinuotos antienos šlaunelės apie dešimt valandų troškinamos savo riebaluose žemoje temperatūroje, kol tampa visiškai minkštos. Paskui jos sudedamos į indus, užpilamos tais pačiais riebalais. Viduramžiais tinkamai saugomos galėjo būti išlaikomos net iki dvejų metų.
 
Saldus konservavimas
Vaisiai dažnai tiesiog džiovinami. Tačiau dar vienas būdas juos išsaugoti ilgesnį laiką – aplieti medumi. Tiesa, vaisius ar uogas galima virti ir cukraus bei vandens tirpale, tačiau seniau cukrus buvo ganėtinai brangus, todėl tokį konservavimo būdą galėjo rinktis tik labai turtingos šeimos.
 
Šaldymas
Viduramžiais Europoje orai buvo ganėtinai vėsūs. Nors kalbama ir apie tuometinį „šiltąjį periodą“. Tačiau tikslią jo datą sunku nustatyti. Vis dėlto, daugelyje vietovių atkeliaudavo speiguota žiema. Tad šaldymas buvo ypač paplitęs produktų konservavimo būdas šiauriniuose kraštuose. Pilyse ar didesniuose namuose buvo įrengiami nešildomi rūsiai, kur produktai buvo laikomi tarp ledo gabalų. Tokį „kambarį“ įsirengti toliau į pietus buvo prabangos ženklas dėl sudėtingų ledo gabenimo ir išlaikymo sąlygų.
 

---

Napoleono Bonaparto indėlis

Prie konservavimo istorijos itin prisidėjo Napoleonas Bonapartas (nuotr.). Jis paskelbė, kad apdovanos žmogų, sugalvojusį, kaip aprūpinti jo armiją maistu ir taip paskatino ieškoti būdų, kaip pratęsti maisto galiojimo trukmę.
Po penkiolikos metų eksperimentų prancūzų konditeris Nikola Fransua Appertas XIX amžiaus pradžioje galiausiai pelnė žadėtą apdovanojimą. Jis pastebėjo, kad pakaitinus sandariai uždarytą stiklinį indą su maistu, pastarasis jame išsilaiko nesugedęs kur kas ilgiau nei įprasta. Jo išleista knyga apie konservavimo metodus nepaprastai išpopuliarėjo. Konditeris užpatentavo savo išradimą. Tiesa, jis turėjo vieną trūkumą – stikliniai indai buvo sunkūs, todėl juos buvo sudėtinga gabenti į frontą.
Netrukus Anglijoje ūkininkas Pierras Durandas ėmė naudoti nedūžtančias alavines dėžutes. Jos buvo lengvesnės ir tinkamesnės konservuotiems produktams. Devynioliktam amžiui įpusėjus Lui Pasteras išrado pasterizaciją. Vėliau konservavimas vis tobulėjo.

---

 
Receptai

 Universali slyvų uogienė su bazilikais

Tai nepaprasta uogienė, tinkanti ir prie sūrio ir prie mėsos. Ja taip pat galima gardinti troškinius arba sriubas, marinuoti mėsą.
 Reikės:
4 kg gerai prinokusių mėlynųjų slyvų,
0,5 stiklinės vandens,
2 saujų baziliko,
6 skiltelių česnako
2 šaukštelių čili pipirų miltelių,
4 šaukštelių druskos,
4 šaukštų cukraus,
4 šaukštų pirmo spaudimo alyvuogių aliejaus.
Slyvas perpjauti per pusę, išimti kauliukus. Sudėti didelį puodą. Supilti vandenį. Ant silpnos ugnies kaitinti apie 40 min. Tuomet trintuvu slyvas susmulkinti iki vientisos masės. Į masę berti cukrų, druską, smulkintą česnaką, čili pipirus, supilti aliejų ir sudėti bazilikų lapelius. Pakaitinti apie 10-15 min. Supilstyti į iškaitintus stiklainiukus. Skanaus!
 
 Keptos konservuotos paprikos

Puikiai tiks salotoms, troškiniams ar tiesiog kaip garnyras prie žuvies ar mėsos patiekalų.
Reikės:
5 didelių paprikų,
2 šaukštų druskos,
5 šaukštų cukraus,
10 šaukštų aliejaus,
4 šaukštų baltojo vyno acto,
10 šaukštų vandens.
Paprikas nuplauti, perpjauti pusiau, išvalyti. Sudėti į kepimo skardą. Kepti 220°C įkaitintoje orkaitėje apie 20 min. Iškeptas paprikas sudėti į sandarų indą. Palikti pusei valandos. Po to nulupti odelę ir sudėti į iškaitintus stiklainius. Paprikomis užpildyti šiek tiek daugiau nei pusę stiklainio. Iš likusių produktų išvirti marinatą ir juo užpilti paprikas. Gerai užsukti dangtelius. Stiklainius dar pakaitinti apie 15 min. Skanaus!