Šiandien politikos virtuvė tokia, kad sveikatos reikalus gali tvarkyti bet kas, tik ne medikas. Valdininku dar gali būti. Iš bėdos. Tačiau vadovauti, strateguoti, skirstyti - ne. Todėl Sveikatos apsaugos ministerijoje per vadovybės posėdį tariasi gerbiama Rimantė su gerbiama Jadvyga. Vyrų nebėr. Judvi sprendžia, koks meniu sveikatos įstaigoms bus pateiktas šią savaitę. „Reikia, kad darbuotojai pasitemptų, - papučia lūpas Rimantė. - Labai jau lėtai į raštus atsakinėja. „Ojoj, - pritaria Jadvyga ir greitakalbe guodžiasi, - man toks krūvis, toks krūvis... Visą ministeriją mudviem tenka vežti.“
 
Tikrai. Krūvis - milžiniškas. Gydymo įstaigos kiekviena sau planuoja ir visos kartu kaulija didelių pinigų. Besiklausant tų išvedžiojimu, prieš akis mirgant skaidrėms ir filmukams, pasiutusiai ima miegas. Rodos, turėjo apsidžiaugti - juk rezervo maišą galų gale atrišo ir penkiasdešimt milijonų pažadėjo. Iškilmingai, su šypsena. O tie nepatenkinti: niurna, nuobodžiai kalba apie visokias skolas ir skyles, kurias reikia užkamšyti. Kodėl ji iš visokio kalibro tribūnų turi aiškinti, kad nepamirštų iš tų pačių pinigų kelti darbuotojams, visų pirma slaugėms atlyginimus? „Kriterijus pasirašiau!“ – raportuoja ministrė kam reikia. Faktas tas, kad žadama dozė - net ne liktarna, o žaliuzės apsilupinėjusio tunelio gale.
 
Neturėdamos pakaitalo kulnus parodžiusiam viceministrui, kuris buvo atsakingas už visuomenės sveikatą, pagrindinės ministerijos moterys vis tiek reformuoja. Kartu su Sveikatos stiprinimo valdyba. Greituoju būdu. Tai yra kalbomis, susirinkimais, neaiškiais nutylėjimais - ir nieko konkrečiai. Nuo tokių perturbacijų specialistai stveriasi už galvų, vyr. gydytojai už piniginių - ne savo, o viešųjų įstaigų. Biudžetininkams belieka tabletės nuo diarėjos.
 
Užtat ministrė kaip ledlaužis užtikrintai plaukia jai pačiai žinomo tikslo link. Tas žinojimas suteikia begalinio pasitikėjimo. Jei kitiems rašo kalbas patarėjai, ji improvizuoja. Taip, kad be jokių kupiūrų auksines mintis galima dėti į knygą ateities kartoms. Redaktoriai, miegokite ramiai. Be jokio taisymo dėkite į knygą. Kelios paskutinės. Seime aiškina žurnalistams. „Tuos tris milijonus galėtume skirti nevaisingoms šeimoms, kurių mes turime labai daug, o moteris ir vyras neturi tiek pinigų, kad skirtų apvaisinimui, nes bent pirmajai procedūrai reikia tarp 7-8 tūkstančių litų. Tačiau ministerija negali priimti sprendimo mėtyti pinigus, kai nėra jokios garantijos...“ Kažin ar suprato tie, kurie supasi aukštųjų mokyklų reitingų viršūnėse. Visiems kitiems aišku, kad tiems, kurie nesugeba apsivaisinti už dyką ir negali skirti tam tūkstančių, SAM pinigų turi, bet be garantijos nemėtys jų vėjais.
 
Garantijos ministrei patinka. Jos tiesiog būtinos.
„Jeigu būtų leista nurodyti recepte vaistą, kur garantija, kad šeimos gydytojai nepiktnaudžiautų paciento interesais, priversdami jį pirkti brangesnį vaistą...“ Gudrus triukas, brangieji moksliukai, pažymėjus recepte tik veikliąją medžiagą, šeimos gydytojas net pats nežino, ką išrašo, todėl jokios korupcijos dabar nėr.
 
Užtat yra kas ministrę džiugina. Pirmadienį po to, kai Vyriausybė nutarė reorganizuoti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, ji pareiškė: „Narkotikų kontrolės funkcijos - viskas lieka mūsų visiškai.“ Taigi, čigonų taboras tegul tiesiogine prasme žengia į dangų, o Vilniaus meras Artūras Zuokas - griaužia nagus. „Viskas liko mūsų“, t.y. Sveikatos apsaugos ministerijos žinioje.
 
Taigi, ko tikėtis idealistui, kuris, aišku, ateis į SAM? Pilvas, jeigu prieš tai buvote geras specialistas, sakys gaila; suraukta kakta klaus, kodėl niekas nevyksta, o jeigu kas ir prasideda, iškart nuo galo; smegenys vis primins, kad džiūsta; ausys nuo interesantų pagyrų ims raudonuoti; užpakalis visada jaus, kad gali būti blogai; gi kojas dėl to retkarčiais nutvilkys mėšlungis. Nosis, šiaip jau įpratusi lįsti kur nereikia, ims lyginti naudą su praradimais ir įkyriai prašysis pakasoma, lūpos iš pirmtakų bus išmokusios jausti atsakomybę dėl ne vietoje ištartų frazių, išlenktą prie nereikalingų liudininkų taurelę, tad bus suspaustos. Liežuvis, jeigu iki šiol galėjo save lepinti kalbų masažais, turės išmokti jausti malonumą laiku sustingti.
 
Ir tik akys. Idealisto akys - mokytos, viltingos, pasiryžusios - žvelgs su dideliu tikėjimu, jog paliks ryškų pėdsaką istorijoje. Taip jau yra. Valdžios niekas nemyli, tačiau noras būti joje - nenugalimas.