Kone kasdien veidaknygėje matau ministro Aurelijaus kojomis nutrepsėtą maždaug penkių kilometrų kelią. Nuoširdžiai pasidžiaugiu, patyrinėju maršrutą. Turėtų skatinti. Dar didesniems žygiams.
Pagaliau prisiminti žadėtą per rinkimus autostradą, kuria turėjome atvažiuoti į šviesų rytojų. Deja, matyti, kad čia vyksta plento darbai, todėl ir prie šitos valdžios tenka kratytis duobėtu aplinkkeliu. Ko stebėtis? Pagal įvairius nelygybės lygius esame užsibarikadavę Europos užpakalyje.
Seimas vėl kalbėjo apie emigraciją. Kur matyta - ketvirtadalis Lietuvos žmonių, spausdami delnuose bilietus į vieną pusę pasakė atia Marijos žemei. Genialiems planams pasitarnaus auganti ekonomika ir nedarbo ženklus mažėjimas. Reikia pinigų? Pinigų yra!
Tačiau eiliniams piliečiams kirba labai didelė abejonė, ar tai sustabdys bėgančiuosius. Realybė tokia, kad jeigu galėtų, paskui juos pajudėtų mokyklos, rajonų ligoninės, kultūros centrai, ištisi kaimai. Deja, pastatams, tegul ir labai gražiems, už europinius pinigus renovuotiems, kojų dar niekas nepriaugino. Kraujotakai palaikyti reikia nuolatinių investicijų. Jų nėra, nes valdininkams visada paprasčiau ir, be abejo, įdomiau aptarnauti didžiųjų miestų objektus. Silpnieji gajūs. Išgyvens patys.
Tuštėjančių regionų senoliai su baime stebi, kaip uždarinėjamos ambulatorijos ir užkalami ligoninių aukštai, jaunesni mato kaimo mokyklų paskutinius traukulius. Nebeapsimoka paštas, kultūros centras, parduotuvės.
Atrodo, visas gyvenimas liko keliuose didžiuosiuose miestuose, kuriems labai rūpi provinciją pertvarkyti ir restruktūrizuoti. Nematydami, kaip išbristi iš socialinės atskirties balos, nematantys ateities, nes neturi proto ar pinigų bilietui, suaugusieji geria, nuo to išprotėję žudo nereikalingus vaikus, o ateities neturintys
biedniokų vaikai ima ir patys sau galą pasidaro. Arba keršija savo nevykusiems tėvams už buvimą čia ir dabar.
Paradoksas. Pirmieji dideli pinigai savižudybių prevencijai skiriami sostinei. Aš - vilnietė, tačiau šioje vietoje nebūsiu patriotė. Man neatrodo labai gudru, kad Centro poliklinikoje sėdės psichologės, kurios užsimaniusius nusižudyti konsultuos ir visaip kitaip teiks „paslaugas“. Be abejo, mokamas. Apie sumas, skiriamas tokioms pagalboms, nerašysiu. Nes gėda. Nes turiu kaime buvusių kursiokų ir draugų. Jie konstatuoja faktą - atskirtis plečiasi neįtikėtinais tempais. Tarsi kokie skėrių debesys sugriaužia trobose visą, kas neseniai buvo gyva.
Oi, tai kertasi su sveikatos įstaigų ketvirtuoju restruktūrizacijos etapu. Jo niekaip negalima taisyti, nes tuoj bus ir penktasis. Dievuli, kiek kūrėjai iždui sutaupys pinigų. Ypač išnaikinę nerentabilias, neturinčias perspektyvų mažąsias ligonines. O kiek dar supaprastintume aritmetiką uždarę didesnes, regionines?..
Užteks, sako išminčiai, pripirkti „greitukių“, ir kiekvieną vaiką, vyrą, moterį, senelį kartu su katinu, šunimi, jeigu tilps ir karve, bus galima klasteriais nuvežti į didžiąsias klinikas, pakeliui užvežant gyvius pas
veterinorių. Jeigu susijungė žmonių ir karvių daktarus rengiančios aukštosios mokyklos, kodėl negalima tos geros minties pratęsti?
Žmonės be jokių ten planų ir darbinių grupių patys sprendžia, kur jiems gyventi. Įsikuria, kur arti jauki nedidelė ligoninė, vaikams - mokykla, mažiukams - darželis, o jaunimui - ką jau čia bepakeisi, diskoteka.
Pirmenybę teikiantys ramybei ir gamtai, šiandien nėra įsitikinę, jog jų socialiniais poreikiais bus pasirūpinta. Tikėdamiesi, kad gali būti kitaip, rinko kitokią valdžią. Bet kol kas ji nieko nedaro, kad Lietuvoje būtų įmanoma geriau gyventi. Žengtų tuos žingsnius, kuriuos rinkėjams žadėjo ir padėtis pasikeistų. Užtektų mobiliųjų telefonų ir visagalių socialinių tinklų pranešti pasauliui, kad pas mus pagaliau baigėsi tarškalynės, susipykimai ir sekso skandalai. Valdžia pradėjo dirbti.
Regioninės politikos žlugdytojų argumentai aiškūs. Sutaupysime... Na, nebejaudina. Ypač, kai žinai skaičius. Visos mažosios regioninės ligoninės kartu sudėjus kainuoja kone dvigubai mažiau nei vienos Santariškių klinikos. Tai - faktas. Ir abiejų darbo, ir paslaugų labai reikia. Tačiau mažosios spardomos, vos pabando atsikelti nuo žemės. Dabar reikia pagalvoti apie injekcijas, kurios nors kiek grąžintų prarastas jėgas.
Tuo pačiu duobėtu aplinkkeliu į šviesų sveikatos visiems rytojų važiuoja visų gydymo ir sveikatos įstaigų darbuotojai, kurie savo rūpesčių dalį perkelia ant ligoninių vadovų pečių. Todėl top administratorių balsas turi būti nuolat girdimas. Deja... Būna ir taip... Bene gausiausia Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga, viltingai užsiregistravusi veiklą - šakinė verslo asociacija. Prisiverslavo. Šimtatūkstantinė afera, kone tuščia organizacijos kasa ir sugadinta reputacija. Naujieji sąjungos vedliai vietoj to, kad rikiuotų darbus, skaičiuos nuostolius ir žiūrės į iždo puodynės skylę. Tai - pagrindinė šios „Lietuvos sveikatos“ tema. Beje ir paskatinimas - atvirai pasakoti apie savo darbus. Tuomet vis mažiau bus ko slėpti, be to, norėsis tikrus darbus rodyti. Kad nors kiek tą aplinkkelį į žadėtą greitkelį sutrumpintume, be to, galėtume perspėti apie pavojus, kurių nepastebi pro šalį lekiantys limuzinai su švyturėliais ir be jų.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: