Pagaliau atėjo laimė. Pribaigėm atsibodusius ir išrinkom siūlančius visai ką kita. Žmonėms - gerovę, pensininkams - didesnes lėšas, šeimoms - laisvę rinktis, kaip jie nori auginti vaikus. Atėjo šiuolaikiški. Galvojantys, kad tik socialiniuose tinkluose ir užsienietiškuose vadovėliuose verda gyvenimas.
Stop! Į Austėjos Landsbergienės darželį, nepaisant partinės priklausomybės, vaikus veda sugebantys tvarkytis ir uždirbantys tėveliai. Susimoka visi: ministrai, deputatai, verslininkai, močiučių išlaikytinai. Ten vaikams tikrai gerai. Palieki - ramu. Pavalgę, prižiūrėti, auklėjami. Valstybinis ugdymas - visiems kitiems, bet savam vaikui vis tiek norisi geriausio...
Man žiauriai patiko rinkimai. Dėl to, kad pagaliau žmonės atsibudo. Pasiraivė ir ėmė svarstyti. Taip, kaip Sąjūdžio laikais. Mes taip pat buvome vadinami arogantiškais kvailiais, kuriems kažkodėl sekasi. Ėjom prieš valdžią, nebuvom nei ypač drąsūs, nei ultrapatriotai, kuriuos dabar bando rodyti dokumentiniuose filmuose. Nesiruošėme paaukoti dėl ruso gyvybės. Rūpėjo atsikratyti brežnevinių senių.
Dėl to, kad tiesiog nebuvo kantrybės laukti, kol jie numirs. Sąjūdis neįvyko, kaip sako istorikai, Vilniuje, jis jau buvo visur. Nomenklatūra jautė kvėpavimą iš nugaros. Bandė derėtis. Bet jau buvo vėlu. Trisdešimtmečiai skiriasi nuo visų kitų. Diplomuoti keturvėjininkai. Jiems svarbu, kas bus ateityje, bet visiškai nereikšminga saugoti tai, ką sukūrė ir bando pateikti kaip didelę vertybę užsisėdėję viršininkai.
Atrodė svarbu pasiekti laisvę savo veiklai realizuoti. Komjaunuoliai rinkosi Seimą. Kiti naiviai galvojo - laisvoj Lietuvoj atsiras galimybės daryti tai, ką pagaliau moka, nes nuo valdžios laisviems žmonėms visada bloga. Geriau atsiriboti ir ją stebėti iš šalies...
Šiandien atsirado genealoginė priklausomybė - džiaugtis buvimu politikoje. Duokit kuo daugiau ženklų, kad esu kitoks, išskirtinis. Švyturėliai ant tarnybinių mašinų, raudoni kaspinėliai ir personalinės žirklės - jiems nejuokinga ir net neironiška. Nuoširdžiai jaučiasi nusipelnę. Žiūrėjau tuomet į šalaševišiūčių veidelius ir nekenčiau Algirdo Butkevičiaus - negi vis tik tiek verti žmonių, ypač sergančių, senų ir neįgalių dėmesio? Stebėjausi, negi premjeras nuoširdžiai įsitikinęs, kad vištų augintoja sugebės valdyti sveikatos apsaugą? Kaip jaustis profesionalams? Kišti savo gimines kaip paketą prie būsimų investicijų – kas tai? Brežnevo laikų nostalgija?
Ministrei reikalauti, kad į jos keliones po Vokietiją ir Kiniją lydėtų Kauno ir Santariškių klinikų direktoriai. Ar tai nėra asmenybės konfliktas su sveiku protu? Profesoriai žiaugčioja, bet važiuoja. Bando aiškinti apie tokių vojažų naudą ir mykia. Ministrė - paslaugų, kaip žmonės sako, namiškiams kaulintoja, girdi, liepė. Jie nuoširdžiai nori, kad niekas nesužinotų. Stop! Kur riba prisitaikėliui? Vieną, antrą kartą Renaldas su Kęstučiu pajaus apynasrio poreikį ir jau, žiūrėk, medikų klano „pundziukas“ veda į bunkerį?
Naivuoliai. Reputacija - toks dalykas, kad pastebimas visų. Kaip išsilavinimas, inteligencija, charizma. Idiotas tas, kuris į ją spjauna. Nebent gyveni vienas už užrakintų durų ir minti tuo, ką atveža „Barbora“.
Ketverius metus vyko arši kova. Debilizmas - prieš pragmatizmą. Kalbu apie sveikatos apsaugą. Blatas vėl veža...
Užtenka mėgautis, kaip eilinį kartą išrinktieji draskosi dėl valdžios pyrago. Reikia labai nedaug. Tiesiog elgtis kitaip. Naujiems mesijams, kol jiems nuo žandų dar nedingo raudonis, duoti konkrečias užduotis. Asociacijos, profsąjungos, draugijos ar net kelių žmonių sambūris turi reikalauti, kad į valdžią atėjęs ir politikos užsimanęs veikėjas žinotų - nebus raudonų kilimų ir paauksuotų žirklių. Vietoj to - derybos. Atviros ir aiškios. Su reikalo išmanymu. Ar šitie rinkimai neparodė krypties to link? Piliečiams atsibodo glaistymas, jiems atsibodo bukinimas pažadais. Laikas šnekėti pagarbiai. Abiem pusėms...
Jeigu dabartiniai neprognozuojami ir neklusnūs rinkėjai sužinos, kaip švaistomi jų pinigai Valstybinėje ligonių kasoje? Juk jie galėtų šiuolaikiškai gydytis, gauti pačius reikalingiausius vaistus. Ar jų kas nors paklausė, kad iš savo algos mato prasmę išlaikyti didžiules patalpas sostinės centre, kaip ypač geriems vykdytojams išrašyti du procentus nuo įmokų savoms reikmėms.
Nepatenkinti visi, kam tik tenka su šituo monstru - valstybe valstybėje - susidurti. Nepatenkinti vaistų gamintojai, importuotojai ir eksportuotojai. Piktinasi ligoninės. Pilnas kompiuteris verkiančių ligonių laiškų. Kiekviena valdžia žada VLK pertvarkas, teismas pagaliau pagauna vagis ir nuteisia, tačiau niekas nevyksta. Įvyks tuomet, kai iš savų moteriškių buduaro VLK pagaliau virs normaliai funkcionuojančia įstaiga. Čia valstiečių šakės, jeigu neatšips, praverstų.
Kol kas VLK suka apie pirštą ką tik nori, o snarglį, tai yra įtaką ir pinigus pasilieka sau. Ar jūs patikėtumėte savo pinigus bankui, kurio direktorius nuteistas ir pripažintas kaltu, o vietoj jo - vis laikini. Kas valdo mūsų PSD ir visų ligonių pinigus? Bobelių, kurioms patinka diedeliai, grupelė? Jeigu paneigsite, būsiu euforijoje.
P.S. VLK šedevras: jeigu senolis ketverius metus laukia dantų protezų ir numiršta, eilės numeris išlieka paveldėjimo teise.
Komentuoti: