Vakar iškilmingai paskelbtas šimtadienis iki Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio, kuris bus minimas kitų metų Vasario 16 dieną. Viešoje erdvėje mirga idėjos Lietuvai. Šimtmečio traukinys linksmai nupuškavo link Radviliškio.
Net labiausiai išsiblaškiusiam atvykėliui ši data nepraslįs pro akis. Organizatoriai žada, kad nuo renginių gausos kiekvienam iš mūsų, net neišgydomam bambekliui ims raudonuoti skruostai nuo pasidižiavimo iškovota demokratija bei pasiekimais.
Kasdienybėje, tiesą sakant, nuotaikos anaiptol ne kalėdinės. Atvirkščiai - vis labiau juntamas pilietinis, ypač dirbančių socialinėse srityse, nepaklusnumas, socialiniuose tinkluose stipriai palaikomas protestų aktyvumas. Nepatenkinti ūžia kultūros darbuotojai, mokytojai, o pastarąją savaitę visų dėmesį prikaustė medikai. Šie - didžiausias pastarojo laikmečio netikėtumas. Dešimtmečiais lydimi perspėjančio atsiduoti vien pareigai Hipokrato žvilgsnio, jie buvo ta inteligentų klasė, kuri iki paskutinųjų laikėsi padorumo įžadų. Tyliai marino savo gyvenimus persidirbdami, iš paskutiniųjų stengėsi padoriai tvarkyti buitį, skendo paskolose arba taip pat tyliai rodė kulnus juos išmokinusiai Lietuvai. Net vadinami kyšininkais, nuolankiai lipdė ant savo kabinetų durų perspėjimus, kad pacientai nesugalvotų atsidėkoti kuo nors kitu, nei šypsena. Tokie tad nekalti mėnulio vaikai. Nutūpę poliklinikų koridoriuose pacientai visada teisūs. Net jeigu jam tik kulną niežti, medikas negali pasiūlyti pasikasyti ir negaišinti laiko. Nes anas pasiskųs ir bauda garantuota. Pacientas ponas, medikas - paslaugas siūlantis kuprotas vargšas. Neseniai viena žurnalistė nuoširdžiai piktinosi, kad ligoninės skyrių vedėjos ausyse segi brangius auskarus. Nepačiupinėjus nustatė papuošalų vertę ir apvėmė plačiai skaitomame portale. Visi nuolankiai prarijo. Jei ji atėjus pas gydytoją, ne į ausis pavydžiai žiūrėtų, o per kelias minutes suformuluotų aiškų sakinį apie vizito tikslą, tai kitas penkias šis galėtų atidžiau pasidomėti jos neįkainuojama sveikata, kad per likusį priėmimui laiką būtų galima išrašyti receptą, bandant atgaivinti kompiuterinės programos protą - dar vieną e-vargą už milijonus.
Pasirodo ir moksliukų, kurių šioje profesijoje didžioji dauguma, kantrybė gali sprogti. Paskutinis lašas - nelemtas įsakymas dėl eilių. Suktis dar greičiau, maigyti kompą dar daugiau, be to nuolankiai nuleisti galvą baudoms, jeigu nepriimsi visų, įskaitant ir tuos su niežtinčiais kulnais, per septynias dienas, kas praktiškai yra neįmanoma. Net nereikalinga.
Šią savaitę daugelio medikų elgsenoje, o vadinasi ir mąstyme pasikeitė labai daug. Kaip toj dainoj „Pabudome ir kelkimės”. Susikūrė Lietuvos medikų sąjūdis. Iniciatyvinė grupė paskelbė pavardes. Išsirinko lyderį. „Lietuvos medikų” tinklapis kaip mat prisipildė draugų bei palaikytojų, sąjūdžio iniciatoriai tapo graibstomais televizijų veidais. Profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus nebereikia pristatinėti. Medikų sąjūdžio veidas - protingas šeimos daktaras, kasdien bendraujantis su jaunimu, todėl suprantantis jų norus kaip ir vyresniųjų baimes. Nors pas mus kiekvienas ryškus nesisteminis žmogus arba durnas, arba „kieno nors projektas”, bent jau kol kas jis yra tas lyderis, kuris atsirado laiku ir vietoje.
Tik jam gaila ministro Aurelijaus Verygos, dar naiviai tiki, kad geram žmogui galima išaiškinti padėtį ir šis puls į ugnį už bendrą reikalą. Nepuls. Nes yra įpratęs klausyti, ką jam liepia ir sąžiningai, perdaug nesigilindamas, vykdyti užduotis, pasirašinėti dokumentus. Šiaip jau, normaliame gyvenime būtų visai smagu su juo bendrauti, kalbėtis apie šeimą, keliones, pagaliau tas nelemtas PSO konferencijas ar nevyriausybininkų kovas su alkoholio pramone.
Juk būdamas nedraugiškas ir daugiau spręsdamas pats, jis, būdamas savarankišku vadovu, tikrai nepriimtų tiek patarėjų, jam gi niekada nereikėjo daugiau už kitus. Betgi kažkas paprašė, sugalvojo pareigybes ir oplia visos viltys optimizuoti ministeriją, sumažinti funkcijų, pagaliau sutaupyti pinigų nugulė ant stalo naujais pareiškimais priimti be jokių ten konkursų bei kitų valstybės tarnautojams būtinų banalybių.
Nepatyręs politikas, pradedantysis valstybininkas prisisamdė jauno kraujo, kuris, be abejo, nori didelius darbus nuveikti, senąjį pasaulį išardyti. Rezultatas - kone visiškas krachas sveikatos ūkyje, streikų grėsmė ir bylos prieš ministeriją. Rusai, klanai puola? Kurgi, ne.
SAM užsilikę senbuviai guodžiasi. Kairė nežino ką daro dešinė, visiška patarėjų savivalė, įstaigoms siuntinėjami raštai, į kuriuos pažvelgę administratoriai imasi už galvų. Nevyksta išplėstiniai posėdžiai, pasitarimai dėl strateginių dalykų.Tačiau uoliai kovojama su korupcija, nuolat nustatinėjamos ribos, tikrinama, kiek dar galima spausti už Adomo obuolio medikus, kad niekšeliai baltaskverniai pagaliau pradėtų melstis ir, svarbiausia, bijoti.
Pasirinkti visų nelaimių sveikatos sistemoje kaltininkai. Logika, beje labai paprasta, kad išmetęs atsibodusį vadovą, pasirodysi kaip koks tautos gelbėtojas ir ši atsidėkos gerais darbais. Klapčiukų bei gizelių svajonės po antklode, realybėje laukiamo rezultato neatnešė. Nors šią savaitę greituoju būdu buvo kertamos dvi galvos, tačiau nei reakcijos, nei lauktų katučių. Atvirkščiai. Gydytojai, pastūmę profsąjunginiais valdininkais tapusius vadus, toliau rėkauja apie streiką, o atleistieji tokiais nesijaučia ir su savo kolektyvų palaikymu grasina bylomis. Nelaukiant nei teismų, nei jų sprendimo, ministerijos požiūriu už blogus darbus ir, kas žino, negražias akis išmestas ilgametis Vilniaus psichiatrijos ligoninės vyr. gydytojas Valentinas Mačiulis. Vakar galvą kraipė į šalikelę išstumtas Kauno klinikinės ligoninės vyr. gydytojas Gediminas Abeciūnas.
„Sveikatos apsaugos sistemoje turi dirbti tik tie, kurie dirba skaidriai ir visuomenės labui”, - įsitikinęs Aurelijus Veryga. Kas ginčysis? Tačiau ta taisyklė tinka visiems. Taip pat ir SAM. Klausimas - kas gali paskelbti verdiktą apie sąžinės reikalus? Teisinėje sistemoje - teismas. Jei to per mažai - Konstitucija. Žmonės ją skaito, net nacionaliniai egzaminai vyksta.
Sveikatos arimuose kitaip? Nemanau. Todėl laukiu bylinėjimosi maratonų. Lietuvoje jie labai ilgi. Gali būti, kad koks penktas ministras po Verygos numos ranka - neatsimenu, kas toks Abeciūnas, kažką girdėjau apie Mačiulį ... Ir viskas. Tiek tos istorijos.
Komentuoti: