Į savivaldos rinkimus įsivėlė ir sveikatos bei socialinių laukų bitelės. Hipokrato pasekėjai kai kur laimėjo, o kitur nudegė sparnus. Pats didžiausias bitė tranas - vaikų daktaras, buvęs vietinės ligoninės šefas, paskui Alytaus meras, vis dar socialdemokratas Jurgis Krasnickas. Sveiko proto žmonės seniai stebėjosi. Negi iki tol Alytaus ligoninėje dirbę žmonės veltui skundėsi jo provincijos plikbajorio elgesio ypatumais. Užtat savivaldybėje - proto bokštas? Nejuokinkit.... Partijų bėda, kad įsivaizduoja rinkėjus kaip socializmo laikų televizorius - juodai baltus. Be to, negalvojančius. Laukiančius, kad jiems diktorius pasakytų, kuri žinia yra bloga, o kuri - gera.
 
Matyt, partijai galvą apsuko itin geri reitingai. Ir šiemet jie tapo laimėtojais. Padidino rinkėjų būrį beveik 20 tūkstančių balsų iki 220 tūkstančių. Tačiau didžiuosiuose miestuose partijos pozicijos susilpnėjo. Netrukus - Seimo rinkimai. Jeigu ir toliau tęsis panaši lyderių atranka - gero nelauk. Kai provincijos miestelio meras įsivaizduoja esąs visatos bamba, savivaldybei priklausančios įstaigos vadovas dažniausiai - amžinai pavargęs, depresuotas ir dėlto nelaimingas prisitaikėlis. Kitaip neišgyvensi.
 
Alytus ir Kaunas nustebino bei patvirtino - rinkėjai nebėra avių banda. Gaila konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus, kuris jau dvidešimt metų yra giliai įsitikinęs, kad atrado Marijos žemę, priklausančią tik jam ir jo bendražygiams, be abejo, dar rėmėjams, todėl blaškosi ir bara. Visų pirma Laikinąją sostinę, o paskui - provinciją. Ši tyliai meta biuletenius prieš sostinės diktatą, nes renkasi tą žmogų, kurio jai reikia.
 
Na, argi rinkėjai, jeigu galėtų rinktų ministru politiką, nemokantį banalios anglų kalbos? Esame Europos Sąjungoje, o demonstruojame gulagų leksiką. Nepadoru? Socialdemokratams - visai nieko. Lietuva deklaruoja, kad europėja, bet šūkius skelbia... rusų kalba? Panašu į babytę, kuri su medicinos technologijų pagalba pasigimdžiusi vaiką, aiškina, kad jai dabar vėl tinka ir sijonas aukščiau kelių, ir raudoni lūpų dažai. Garbė Rimantei Šalaševičiūtei, šiaip jau, simpatiškai moteriai, kuri tai šen,  ai ten sąžiningai prisipažįsta, kad būti sveikatos apsaugos ministre - ne jos svajonių darbas. Tačiau lyderių badas - partijos, o ne rinkėjų galvos skausmas.
 
Todėl politikams nėra ko spjaudyti ugnimi, kad visuomeniniai judėjimai rinkėjams yra patrauklesni. Per savivaldos rinkimus komitetai užėmė ketvirtąją vietą ir iš partijų atėmė per 120 tūkstančių balsų. Bent tokiu būdu eilinis praeivis turėjo galimybę pasakyti savo nuomonę. Nors, anot legendinio finansininko Romualdo Sikorskio, esame veršių tauta, tačiau, gavus laisvės, taip norisi užbliauti. Nesidairant į botagą - nei iš kairės, nei iš dešinės.
 
Lietuvos ūkis per ilgai surakintas partinių lobistų grandinėmis. Viešasis sektorius - ne išimtis. Įstaigų vadovai - vieni kaip marionetės, kiti - kaip žiopliai, treti - itin suinteresuoti, ketvirti bando žaisti nepriklausomus. Pastarieji - pavojingiausi. Ne aplinkai - patys sau. Jautru ir net ašarą spaudžia, ypač visiems matant, kaip šokami kadriliai apie politikę, o aukščiausios klasės chirurgas - administratorius atlieka banalias operacijas „reikalingam žmogui“. Tokie vadovai kaip vijokliai - kol kuoliukai laiko, tol didžiuojasi gražiais vaisiais ar žiedais. Kuoliukai susvyravo - visiškas blogis. Nei stuburo, nei grožio, kuris karjeristui tiesiog yra privalomas. Nuo mokyklos suolo, nuo to momento, kai giminės baliuje buvo nuspręsta, kad vaikis, ant taburetės padeklamavęs eilėraštį, skiriasi nuo visų kitų. Kiti tik žaidžia. Tai yra daro tai, kas jiems iš prigimties įdomu.
 
Socialdemokratai daro klaidų, o konservatoriai - ne. Nes jie... staiga tapo nematomi. Vilniuje iškabino ant stulpų nežinomo jaunuolio portretą. Andrius Kubilius susiraukęs paniurnėjo televizijos ekrane. Viskas. Gegužės mėnesį medikė Irena Degutienė turi galimybę perimti partijos vairą. Buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė - medikė. Ką jos abi nuveikė sveikatos apsaugos dirvonuose? Nieko. Neįdomu. Pacientams dėl jų taip pat seniai nebeskauda galvos. Vienintelis Seimo Sveikatos komitete triūsiantis Antanas Matulas neabejingas. Tačiau be viršūnėlių paramos jis atrodo kaip koks būras prieš kombainą. Konservatoriai nustojo domėtis žmogumi. Teisingai pasakė A.Kubilius, kad partija tapo nacionalinė, todėl natūralu - savivaldybių rinkimuose pralaimi. Turi tuos pačius 200 tūkstančius pasekėjų, tačiau prapūtė ištikimąjį Kauną. Andriau, žuvis genda nuo galvos, o pūna nuo uodegos. Pastaroji traukiasi.  
 
Nors didžiuosiuose miestuose, kur daug jaunimo, žmonės rinkosi Liberalų sąjūdį, šis daugiausiai domėjosi „didelėmis problemomis“ - šildymu, energetika ir kitais pelningais projektais. Panašu, kad Valstybė didmiesčiuose ir toliau klaidžios užrištomis akimis, nors įkyriai deklaruos, kad ieško durų į socialinės gerovės kambarį. Aklos vištos žaidimo principu. Kartais jai pasiseka bent jau atsitrenkti į staktą. Ačiū Dievui, darželinukai - ateities karta - jo jau nebemoka. Taigi, tikėkimės, nežais.
 
Mokslus kremtantys jaunuoliai neima į galvą. Pasaulis didelis, jei ką - išskleis sparnus ir atia, Lietuva. Jie gal ir grįš. Su sąlyga - turi atsileisti mirtinai suleisti nagai į partines kėdes. Norėtųsi, kad tas įvyktų greičiau, nei tuos kankinius dangus pakvies. Kol kas specialistai, darbą išmanantys žmonės ne itin reikalingi. Sprendžia partijų planktonas.
Jis plaukia ten, kur raudonos juostelės ir paruoštos jų perkirpimui žirklės. Ritualas būtinas kaip rytinis puodukas mažam vaikui. Atliks, kas jam priklauso, ir bus kurį laiką patenkintas.