Ar­ba te­le­fo­nų pa­si­klau­sy­mo ju­dė­ji­mas TPJ. (Tik­ras Pat­rio­tas Ju­das). Juk dažnai pa­si­kal­bam su tuo, kažkuo traškan­čiu te­le­fo­ne. Aš pa­klau­siu, kaip jam se­ka­si, ar sun­ku dirb­ti, kai to­kie karš­čiai. Pa­ry­puo­ju apie kai­nas ir pra­nešu, ką veik­siu sa­vait­ga­lį. „Kam ta­vo kal­bos įdo­mios?“ - nie­ki­na kai­my­nė Ele­na. Nu­si­vi­liu. „Bet gi vi­sų klau­so­si, - ne­pa­si­duo­du.- Gal kas iš­girs­ta ir nau­din­gas min­tis per­duo­da kur rei­kia?“

Po­li­to­lo­gai, aiš­ki­na par­ti­joms, kas jas ru­de­nį kaip ge­rą krū­vą gin­ta­ro įneš į Sei­mą. „Jei kas di­džiau­sią dė­me­sį skir­tų svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mai, tap­tų vie­nos pro­ble­mos par­ti­ja. Už ją bal­suo­tų tik ne­di­de­lė da­lis rin­kė­jų“ - sa­ko ger­bia­mas prof. dr. Al­gis Kru­pa­vi­čius.
„Gal­būt ga­li­ma sa­ky­ti, kad ver­ti­nant ben­drai, žmo­nės svei­ka­tos ap­sau­ga yra pa­ten­kin­ti. Ma­no, kad gy­dy­mas yra pri­ei­na­mas ir net ei­li­niam žmo­gui yra vi­sos ga­li­my­bės pa­tek­ti į uni­ver­si­te­ti­nes li­go­ni­nes, pa­vyz­džiui, į San­ta­riškių kli­ni­kas be spe­cia­lių ry­šių pas ge­riau­sius šalies gy­dy­to­jus ir chi­rur­gus. Tai­gi ga­li­ma da­ry­ti išva­das, kad žmo­nės esa­ma sis­te­ma pa­ten­kin­ti, o rin­ki­mi­nė­se kam­pa­ni­jo­se dė­me­sys ski­ria­mas toms sri­tims ir ins­ti­tu­ci­joms, ku­rio­se yra di­džiau­si trū­ku­mai ir pro­ble­mos“, - dar gražes­nį vaiz­de­lį pie­šia Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to doc. Kęs­tu­tis Gir­nius.
 
Tuo įti­kė­ju­sios par­ti­jos nuo­lat kal­ba apie ma­žiau­sių al­gų pa­di­di­ni­mą, dar­bo bir­žas, šil­dy­mą ir du­jas, ku­rios lyg ir pin­ga, bet ga­li bū­ti, kad pa­brangs, nes bal­suo­ti ei­na tik pen­si­nin­kai. Be to, svar­biau­sia žūtbūt privilioti pa­pras­tus, su­prask, vos vos raš­tin­gus pi­lie­čius. Ge­rai dar, kad STT ir Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra at­krei­pia dė­me­sį į in­te­li­gen­tus. Jau ku­ris lai­kas yra pri­klau­so­mi nuo žai­di­mo „Pa­gauk lyg ir va­gį, su­kelk di­de­lę aud­rą ir pa­leisk“. Bu­vu­sios svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rės Ri­man­tės Ša­la­še­vi­čiū­tės nai­vu­sis fi­gos la­pe­lis - vo­ke­lis - tik pa­tvir­ti­no iš­min­tį. Jei­gu duo­ti, tai ne viš­tą, o bent jau šim­tus tūks­tan­čių. 
 
Štai sė­di Sei­me Pre­zi­den­tū­ros at­sto­vai, po­li­ti­kai, pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jos va­dai ir svars­to, ką da­ry­ti, kad ei­lių ne­bū­tų. Pre­zi­den­tū­ros at­sto­vė ir pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jos pir­mas nu­me­ris rei­ka­lau­ja į įsta­ty­mą įra­šy­ti ne tik rei­ka­la­vi­mus, pa­gal ku­riuos bū­tų skai­čiuo­ja­mas kiek­vie­nas me­di­ko krus­te­lė­ji­mas ir, at­si­prašau, pirs­te­lė­ji­mas, bet ir nu­ma­ty­tos sank­ci­jos. Už blo­gą dar­bą ir, ma­tyt, ne­ak­ty­vią vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Mušt nežada, bet po­vei­kio prie­mo­nė­mis gra­si­na. Ei­lių ne­tu­ri bū­ti, o jei­gu jų yra - kal­ti me­di­kai. Pa­pras­ta ir aiš­ku. Jei no­ri gin­čy­tis, ne­iš­degs, nes tai jau ki­to įsta­ty­mo te­ma.
 
Iš­ei­tis yra. Jei­gu ei­lės su­si­da­ro dėl spe­cia­lis­tų trū­ku­mo, rei­kia keis­ti eilėse laukiančių po­žiū­rį. Pa­vyzdžiui, at­ei­na žmo­ge­lis pas šei­mos gy­dy­to­ją, rei­ka­lau­ja siun­ti­mo pas oku­lis­tą. Guo­džia­si, kad re­gė­ji­mas silps­ta. Pa­gir­ki­te pa­cien­tą, džiu­giai pra­neš­ki­te, kad jo klau­sa - pui­kiau­sia! Jei su­ka vi­du­rius, suo­kal­bi­nin­ko bal­su aiškin­ki­te, kad pu­sė pa­sau­lio ba­dau­ja ir iš vi­so ne­tu­ri ką į pil­vą kiš­ti. Vers­ki­tės per gal­vą, bet pa­sie­ki­te, kad iš­ei­da­mas iš jū­sų ka­bi­ne­to žmo­gus džiaug­tų­si ne iš­ra­šy­tu re­cep­tu, o svei­ku­tė­liais pirš­tais, ku­rie jį taip tvir­tai su­gniau­žė.
 
Siū­lo­mos po­vei­kio prie­mo­nės - per ki­še­nę - ne­pri­ga­mins dau­giau spe­cia­lis­tų, ku­rių  šian­dien nė­ra. Juo­lab iki šiol gi­li pa­slap­tis, kiek jų rei­kės ry­toj. Nie­kaip ne­pri­ver­si nuo­la­ti­nių ko­ri­do­rių rams­ty­to­jų sė­dė­ti na­muo­se, jei­gu jie pa­si­ry­žę kas dvi sa­vai­tes ei­ti iš­pa­žin­ties pas šei­mos gy­dy­to­ją.
 
Taigi su­rū­gęs li­go­nis įžen­gia į ka­bi­ne­tą, ge­rai ži­no­da­mas sa­vo pen­kio­li­kos mi­nu­čių tei­sę pas to­kį pat su­rū­gu­sį gy­dy­to­ją. Pa­slau­gos ga­vė­jas lau­kia, kol me­di­kas pa­kels nuo po­pie­rių akis ir su­si­do­mės jo no­si­mi, šir­di­mi ar vei­do spal­va. Gal­vo­ja: „Po vel­niais, kam aš mo­kiau­si šešerius me­tus aukšto­jo­je, jei ne­ga­liu su­mo­kė­ti už vi­zi­tą pas pri­va­čio­s kli­ni­ko­s spe­cia­lis­tą, ku­ris ma­ne pri­im­tų kaip gi­mi­nę.“
 
Dėb­te­li dak­ta­rui į akis. O jo­se – at­sa­ky­mas: „Grei­čiau jau tu ding­tum. Ir vi­sam lai­ku...“ „Kuo skun­džia­tės?“ – klau­sia es­ku­la­pas. Tik­rai, ne­nu­stebs, jei­gu išgirs: „Valdžia“.
O pro du­ris gal­vą jau kiša ki­tas ne­kan­truo­lis. Jis už­si­ra­šęs, skų­sis...
Mū­sų žmo­nės - la­bai pa­tik­lūs. Jei­gu jiems pa­sa­ky­tum, be to, įsi­ti­ki­nęs, kad par­kų ta­ke­liuo­se krū­vas pa­lie­ka ne šu­nys, o dvi­ra­ti­nin­kai, jie pa­ti­kė­tų. Tik rei­kia nuoširdžiai aiškin­ti. Kaip ir no­rin­tiems pri­gal­vo­ti po­vei­kio prie­mo­nių, kad ei­lės su­ma­žė­tų. Pasitarnautų dar viena OP (optinės apgaulės) partija.