Prieš priimdama sprendimą barzda apaugusiai paslaugai, ministrė dar kartą žada atsiklausti - medikų, bažnyčios, nevyriausybinių organizacijų. Medikų nuomonė - aiški. Anot profesorės Rūtos Nadišauskienės, tai susiję ne su medicininiu, bet politiniu, pasaulėžiūros aspektu. Kalbama apie švelnesnę, taigi ir saugesnę procedūrą nei įprastas abortas. Bažnyčia? Bendru pareiškimu ji jau praėjusių metų gegužę pasisakė prieš abortus. Nuomonės nekeis. Rugsėjo pabaigoje bus dar vienas svarstymas. Su visuomene. Taigi burbulo pūtimas garantuotas.
Jausmas toks lyg eilinį kartą valdininkai be bilieto susiruošė į cirką, supainiojo duris ir pateko į apšviestą areną. Belieka linksminti komentuotojus, kuriems bet kokia tema, kad ir medicininė, yra neišsenkantis negatyvo šaltinis. Artėja eiliniai rinkimai. Tai - gulinčiam ant sofų, siurbiančiam pašalpas, be galo pavydžiam planktonui aukso amžius. Dergia visus ir viską. Svarbiausia, kad pasiekia savo! Įstatymai greituoju būdu pradeda pelyti ir atidedami iki geresnių laikų, kurie taip ir neateina.
Suvirpinti komentatorių širdis bei priversti rašyti dar vieną atsiliepimą galima ir šiurpesniais dalykais. Vasarą sukosi plokštelė apie eutanaziją. Tarpuose šiek tiek mažorinių natų - apie dirbtinį apvaisinimą, kuriam pinigai jau paskirti. Belieka Seimui pritarti.
2014 paskelbti Vaikų sveikatos metais. Nors paskutiniame ketvirtyje reiktų atkreipti į juos - sveikus ir sergančius - dėmesį. Paklausti ne bažnyčios, visuomeninių organizacijų, o tėvų ir gydytojų - kas jiems šiandien svarbiausia. Kad ir šį sekmadienį tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos Jeruzalės medikai“, kurioje bus minimos garsaus žydų vaikų gydytojo C.Šabado 150-osios metinės.
Izraelyje du trečdaliai negalinčių kvėpuoti užtat naudojančių dirbtinio kvėpavimo aparatus vaikučių gydomi namuose. Jeigu ligoniukui reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija, gydytojas išrašo mažajam pacientui dirbtinio kvėpavimo aparatą ir paleidžia namo. Vaikui, gyvenančiam toliau nuo ligoninės, gydytojas išrašo du aparatus - apsidraudžia, jei vienas sugestų. O jeigu pacientas gyvena ten, kur elektros tiekimas dažnai nutrūksta - išrašo generatorių. Medikai nemato problemos pamokyti tėvus įjungti dirbtinio kvėpavimo aparatą, sanuoti tracheostomą. Vieną kartą per savaitę ateina technikas patikrinti ir sureguliuoti prietaisus. Už viską moka valstybė. Namuose išeina daug pigiau negu ligoninėje. Svarbiausia - vaikutis mėnesių mėnesiais ar net metais nėra įkalintas tarp keturių ligoninės sienų.
Aišku, jis kenčia. Bet šalia yra mama, tėtis, broliai, seserys, pagaliau mieli žaisliukai, todėl vaikas jaučiasi saugus.
Kas negirdėjo istorijos apie tai, kaip per Antrąjį pasaulinį karą Londone surinko vaikus ir išvežė į kaimą. Ten, kur nekrenta bombos ir geras šiltas maistas. Be šeimos, įprastos aplinkos, vaikai ėmė sirgti, tapo irzlūs ir sunkiai valdomi.
Daug lengviau garsiai, arba atvirkščiai - labai tyliai, išsiųsti į užsienio klinikas atlikti vieną kitą operaciją, laikraštyje išpopuliarintam žmogui nupirkti superbrangų prietaisą. Tačiau Vaikų sveikatos metais norisi ko nors daugiau negu lozungų ar pažadų. Konferencijų ar komandiruočių. Statistikos ar patobulintų dokumentų.
Ypatingiems atvejams reikia privalomo ir išskirtinio viešumo. Ne aptarimų. Niekas geriau nenuspręs negu specialistai. Tiesiog skaidrumo, kad būtų paneigta, jog išmušti pinigų gydymui užsienyje, ypatingiems vaistams, procedūroms, aparatams, Lietuvoje reikia ypatingų ryšių ir paslaugų. Kur faktai? Kad ir papasakos, nė už ką nepatvirtins. Kaip sakoma - visi serga, nėra nemirtingų.
Negali sakyti, kad mūsų visuomenė nusistačiusi prieš gydytojus. Ne. Tiesiog režisūra buvo tokia, jog gyvenantieji profesijoje ir užimantieji visuomenines ar politines pozicijas apsikeitė vietomis. Piliečiai tapo arbitrai. Deja, jų nuomonei šiandien atstovauja vis tie patys komentatoriai, beveidžiai ir bevardžiai, kurių daugumai labiau tiktų rašinėti lauko tualete ant sienų, nei spaudyti klavišus.
Norinčiai žinoti, o ne dergti visuomenės daliai, turi būti žinoma - geresnio gydymo nėra todėl, kad iki šiol krizės metu užveržto Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervo maišas neatsirišo. Todėl vis dar veržiamės diržus dėl sumažinto balo, tai yra kainos už darbą. Šalis atsikvėpė, fondas - ne. Dabar kitos grėsmės. Rusija siautėja. Taigi yra tikimybė, kad jis ir neatsiriš. Sutinku, kad krašto apsaugai būtina didinti finansavimą. Situacija tokia. Tačiau nenoriu suprasti, kodėl metų metais Seimo politikai nesuranda būdų, kaip šalies piliečių sveikatai grąžinti nukąstus litus.