Vaikai nesipiktina. Kišenėse keli eurai sprendžia, ką jie šiandien rinksis. Kūlversčiais mokinių kartos tokia pačia zovada lekia per ilgąją pertrauką į valgyklą. Laimingiausi tie, kurių valgyklose kepamos šviežios bandelės. Jų kvapą prisimenu iki šiol. Kokie ten mokykliniai pietūs? Duokit bulkų, reikalaudavom, kišdami suplukusiai bufeto bitei savo kapeikas.
Kiekviena klasė turėjo po savo rubuilį. Visi kiti - vėjo nešiojami.
Dabar įkalta, kad teisingai maitintis - privalumas. Tačiau, kas patinka mitybos orakulams, nebūtinai sutampa su vaiko ar pasišiaušusio paauglio norais.

Šiandien skaitau sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pamąstymus, kaip nukreipti tėvų duotus eurus valgyklos link, kad jie neatitektų kebabinėms. Elementaru, Vatsonai. Tereikia įdiegti elektronines pinigines, kurios veiktų tik mokyklose. Anot ministro, tuomet kebabinės pačios užsilenktų, nesulaukusios neteisingo maisto pasekėjų.
Lipti ant to pačio grėblio nuolatos - tai jau priklausomybė. Prievarta daryti žmonėms gera, kai jie visai to nenori, nebestebina. O vaikų gaila.
 
Pirmosios taupymo pamokos, ekonomikos praktinis pradžiamokslis - visa tai liks elektroninėse piniginėse? Laisvė valgyti ir ta - ne pasirinkimo reikalas, o formalizuotas rimtas dalykas. Tėvų žodžio, aplinkos, galų gale teisingos mados nebeužtenka? Geriau uždrausti. Neduot neteisingo maisto tol, kol virtų bulvių blynai su cinamonu ir sėklomis pasirodys dangaus mana. Elektroninės piniginės - jaunosios kartos sveikatingumo ateitis.
 
Draudžiamas vaisius toks saldus. Nenustebsiu, kad nuo ryžto drausti, noras suvalgyti kebabą ar makdonaldą su traškiom bulvytėm ir kokakolos stikline užeis daug dažniau nei iki šiol. Džinsus kažkada irgi draudė. Sakė, kad jie kenkia berniukų sveikatai, nes buvo labai jau aptempti. Tačiau kiekvieno save gerbiančio berniuko ar mergaitės svajonė buvo būtent jie. Ir tegul moralistai laidė gerkles. Laimėjo ne jie. Džinsai.