Išaušo naujas rytas. Su jumis, mieli skaitytojai, nesisveikinau daug dienų dėl to, kad nesupratau, ką naujo galima parašyti. „Nioliktą“ kartą keičiasi ministras ir eilinį kartą reikia jam duoti šimtą dienų atostogų. Kai ruletė sukasi taip greitai, išsižioti nėra kada. Ministrai sveikatos apsaugoje keičiasi kaip nutrinto Alfonso meilės. Stengiesi įžiūrėti grožį, paskui protą, galiausiai skenuoji stumiančiųjų ministrą motyvus... Prisipažinsiu, visiška tuštuma.
Naujoji sveikatos apsaugos ministrė socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė, skirtingai negu aš, nejaučia jokio mandražo, nors ji su sveikatos sistema yra pažįstama tiek, kiek ožka, žiūrinti pro lankytojo ar paciento vartus. Daugiau kaip dvidešimt metų kalbuosi su gydytojais ir niekada neapleidžia jausmas, kad dešimtukininkai ir medalininkai bei pirmūnai yra vargesni už taksistus, nes bemieges naktis, pasipūtusių vadovų aroganciją, išprotėjusių ligonių ir jų artimųjų frustracijas turi priimti kaip gėrį. Taksistas įjungia taksometrą, o dešimtmetį atsimokęs eskulapas net to neturi, todėl iššiepia pageltonijusius dantis.
Ar ministrė nujaučia, ką medikai sako apie ją? Matyt, pakanka ministerijos koridoriaus, kad suprastum, jog sveikatos politika ir toliau bus durstoma iš niekur kitur netinkamų arba negavusių postų partinių aktyvistų, todėl vietoj konkrečių dalykų toliau girdėsime dūdavimus ant medikų, kurie esą nemandagiai šneka su pacientais...
Man visada įdomu, kodėl šiandien mes tiek domimės abortais, dirbtiniu apvaisinimu, žodžiu, reitinginiais televizinių projektų reikalais. Negražu, bet nesmirda, ir kiekvienai septyniasdešimtmetei kaimo bobutei atskira pokalbio tema.
Ar kam reikia knistis, kur mūsų ganėtinai įmitę ponai reabilituojasi arba gydosi? Aišku, užsieniuose. Aišku, už vargšų mokesčių mokėtojų ir už tvoros likusių vėpsotojų savanoriškas akcijas.
Buvo juokinga, kai nuolat negerais darbais įtarinėjamas Valstybinės ligonių kasų direktorius Algis Sasnauskas, ėjęs, bet nelaimėjęs nė vieno konkurso užimti eilinės ligoninės vadovo posto, aplipęs, bet nenusipurtęs, vaidino baisiai dorą. Ar tai valdininkui įmanoma, jeigu metai iš metų esi teismuose? Negali pasitraukti? Esi negabus daryti ką nors pats? Tai nors gerbk stipresnį ir nekąsk kiekvienam tave perpratusiam į blauzdą. Neišdegs. Jokia kova už baltus chalatus ar perregimą dvasią neatneš jokio derliaus, kol nesės šiandienės sveikatos sistemos šešėlinis sveikatos finansų ministras. Jeigu parašyčiau pavardę, Lukiškėse atsidurčiau aš. Tačiau ją žino visi Lietuvos sveikatos sistemos žmonės, todėl aš guodžiuosi, kad tai suteiks stiprybės mūsų jėgos struktūroms.
Žinau, aukščiausių Lietuvos pareigūnų nuomones apie rinkimus, kurie netrukus pasibels į kiekvieno duris. Politikai tinginiai - tradiciškai orientuojasi į senukus. Tai šiek tiek guodžia: praeis keleri metai - pagaliau parūpsiu ir aš. Konservatoriai, darbiečiais, socialdemokratai - visiems svarbu, ką pasakys aikštinga, nelinkusi nusileisti moteriškė. Ji turi rinkėjo mandatą, o tai mažas, bet šviečiantis jonvabalis aistringo politinio laužo link. Tokiems kaip aš, žmonės, sukaupusiems patirtį ir mokantiems prisitaikyti, jie yra labai įdomūs ir šiek tiek pavojingi, nes neturi strateguoti savo gyvenimo dešimtmečiams į priekį - partija padės. Vėlgi, jeigu būsi geras. O kas tas geras - velnias žino. Dėl to šioks toks nepatogumas - po dešimties metų bus nebereikalingi.
O jeigu supranta, kodėl tuomet auklėja medikus, kurie jau seniai gyvena globaliam pasaulyje. Medicina niekada nesėdėjo ant atsarginių suolelio. Bet tik tiek...
Ministre, viskas gerai - žmonės pasiruošę pokyčiams. Tik nereikia vaidinti, kad sveikatos sistema gali būti valdoma vien įsakymais ir besikeičiančių ministrų įnoriais.
Ar tas, kuris gulėjo ligoninėje negalvojo apie tai, kaip atsidėkoti gydytojui? Jam būtina pasakyti ačiū vien dėl to, kad daro trigubai daugiau, negu priklauso. Bjauru ir neetiška samprotavimus apie tai, kad medikams nedera imti kyšių, paversti įstatymais. Kyšių nėra, gerbiamieji. Yra ilgos apmąstymų valandos, kuomet supranti, kad tavo būtis priklausė nuo žmogaus, kuris šiek tiek supranta fiziologiją, bet meldėsi kartu su artimaisiais, kad įvyktų stebuklas. Kai jis įvyksta, įstatymai eina į šoną. Lieka stebuklas, gydytojas ir artimieji.
Politikai, norintys paveikti sistemą, stebisi, kodėl nevykdomi įstatymai. Tai neįmanoma. Dėl to, kad žmonės, kuriems jie vadovauja myli ir gerbia gyvybes, o ne partijas ar institucijas, esančia aukščiau už juos. Aš pati neleisčiau pasirašyti po savo rašiniu niekam, kas sveikatos sistemoje yra vadinamas generolu... Nereikia vaidinti, kad esi gudresnis ar šventesnis už Popiežių. Tereikia mylėti savo profesiją.
Komentuoti: