Aišku, koks knyslys istorikas po daugelio metų atkas, kad 2014-ųjų pavasarį vyko Prezidento rinkimai, tačiau vargu ar gilinsis, kas buvo antras, o tuo labiau - trečias numeris.  
O jau kam rūpės, kad šie metai buvo paskelbti Vaikų sveikatingumo, kuomet Vyriausybės kabinete dirbo uoliausias ir populiariausias tarp liaudies masių sveikatos apsaugos ministras? Pamenat, kaip per krizę premjeras Andrius Kubilius nenustodavo rypuoti apie Lietuvą kaip apie sunkią ligonę, kuriai reikia ypač stiprių vaistų? Naktinės chemoterapijos pasekmės jaučiamos iki šiol. Turim užsieniečių valdomus bankus ir žiniasklaidą.
 
Dabar panašių vaistų ieškoma sveikatos sistemai. Nors krizė nepaskelbta, apie tai ramiu tonu šnekėti tiesiog nepadoru. Kiekvieną dieną iš ministerijos ateina pranešimai, tarsi iš fronto linijos. Studentus - į provinciją, miestų ligonines - į SAM pavaldumą, klasterius - kur reikia nereikia. Tarsi per tarakonų lenktynes greitosios lekia į tretinį lygį, nors jis springsta, todėl priėmimuose nuo rudens stos į rikiuotę papildomos šeimos gydytojų pajėgos. Viskas už ačiū, iš geros širdies ir nostalgijos apie nemokamą mediciną. Taktika paprasta - pirma sugalvoja, paskui šiaip taip, bet kaip daro, o galiausiai susipranta ieškoti pinigų, kurių iš anksto žinom - nebus.
 Papūsk į uodegą su savo klasteriais - maždaug taip atsakys tie, kas iš tiesų juos skirsto. Nesvarbu. Iš viršaus lekia naujos idėjos. Vykdytojai laksto raudonais kilimais: kas į Vyriausybę, kas į Seimą, grupelėmis - pas ministrą. Kai interesų tiek daug, o sveikatos reikalų tvarkytojai kiekvienas nuosavame bunkeryje ir nė už ką nenori iš jo išlįsti - užsitęsusi palaida bala. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės darbietės Dangutės Mikutienės ir Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio santykiai, tiksliau atvirai rodoma antipatija vienas kitam, seniai tapo galvos skausmu tiems, kurie laukia gyvybiškai svarbių įsakymų ar įstatymų. Suaugę žmonės, o nesupranta, kad valdžia gera tada, kai dėl jos nereikia sukti galvos, nes pokyčiai prognozuojami, be to, aiškūs, biudžetas tvarkingai skirstomas, o planų tęstinumas neginčijamas. Dabar tik stebėkis žmogau, į kurią pusę, suskambus trimitams, sukti arklius. Jaunesnieji vadovai dar bando, o labiau patyrę laukia naujų šaukinių. Dažniausiai neapsirinka.
 
Po Šukio letargo SAM ne tik atsibudo, bet ir pajuto žvėrišką apetitą. Abordažu ima iš savivaldybių ligonines, turinčias gerų specialistų ir paslaugų, tačiau dėl blogo vadovavimo bjauriai nustekentas. Taip atsitiko su prasiskolinusia Respublikine Vilniaus universitetine ligonine Lazdynuose, skandaluose ir teismuose skendusia Kauno klinikine ligonine. Eilė atėjo Viliaus klinikinei ligoninei. Ji yra didelė ir išdrikusi. Apleista, vilniečių nelabai mylima. Sostinėje yra iš ko rinktis. Pacientams, kuriais taip visi rūpinasi, visai tas pats, kas bus jos steigėjais, ir dar labiau vienodai rodo, kiek hektarų ploto prie Neries užgrobs būsimieji ginčo laimėtojai. Visai nerūpi, ar neseniai galbūt iš baimės įstojęs į Socialdemokratų partiją direktorius liks pareigose. Esmė ta, kad šioje įstaigoje daugybę metų jokia strategija nekvepia. Vadovavimas principu - ten palopysim, o paskui dejuosim ir dejuosim, po to pakentėsim ir galbūt dar gausim, kad palopytume - buhalterės lygio. Tačiau gydymo įstaiga patraukli abiem varžovams. Vilniaus meras Artūras Zuokas kaltina ministrą Vytenį Povilą Andriukaitį, kad jis rūpinasi bendrapartiečio ligoninės vadovo interesais ir reikalauja grąžinti 6 mln. litų skolą už ministerijai prieš ketverius metus perduotą Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose.
 
Šis ne tik atremia visus kaltinimus, bet dar ir prideda kaip vieną argumentų - ant sveikatos sistemos kūno užaugsiantį privataus verslo šašą. Toje vietoje iškilsiančią užsienio kapitalo privačią onkologijos ligoninę. Tarsi nežinotų, kad investuotojai, pamatę kylantį šaršalą, nuo tos vietos kaip mat atsižegnojo. Verslas ant bačkos nedaromas. Nors onkologinių lovų, anot ministro, turime per daug, investuotojai šaliai reikalingi kaip oras. Tegul konkuruoja. Pacientas ir sistema tik išloš. Jeigu gudručiai odontologai nebūtų tapę privatininkais, vargu ar biudžetas sugebėtų finansuoti milijonus mūsų kramtymo aparatų taisymui bei tobulinimui. Būtume kaip toj reklamoj, kur pusamžė moteris gražiai šypsodamasi murkia, kad anksčiau bijojusi eiti į svečius, bet kai vaistinėse atsirado klijų protezams prie dantenų prilipdyti, net dukros vestuvėse jautėsi visai rami. 
 
Medikai, pasirodo, labiausiai nori, kad visi šypsotųsi. Dėl to prisiklijavo - ne protezų, bet lipdukų su šypsenėlėmis, kuriuose parašyta, kad kuklus ačiū - jiems tikroji dovana. Geresnė net už patriarchą Vincą Kudirką, kuriam gailestingos moteriškės skepetaitėse kiaušinių ir šiaip ko atnešdavo.
Tačiau blogybės, sprendžiant iš kontrolierių gausos, vis tiek neišnaikinamos. Tikrintojų ima trūkti. Ligoninių veiklos vertintojų pažymėjimus šią savaitę gavo net provincijos visuomenės sveikatos specialistai. Bus įdomu paskaityti jų komandiruočių ataskaitas.  
Viskio butelį spintelėje ras - kyšininkas, dirbantį per kelis darbus - diversantas, bėgančius į užsienį tiesiog skelbs išdavikais... Reikėtų dar ir teismo. Čia pat, nusikaltimo vietoje.