Baigiasi metai. Nors ir kiek kas turėtų pinigų ar užimtų pačias aukščiausias pareigas - 2014 -ieji nebesugrįš. Nepasakyti gražūs žodžiai, neatlikti geri darbai taip ir liks praėjusiais metais. Liko nedaug dienų tai padaryti, tačiau nuojauta sako - per vėlu.
Užtat prieššventinis išprotėjimas įgauna pagreitį. Per Adventą laisvamaniškais atkryčiais siaučia įmonių vakarėliai, žmonės taško purvus lakstydami po parduotuves. Ieško dovanų, tariasi, kiek ir ko draudžiamo prigamins, po to šveis ir gers. Restoranai užsakyti, kirpėjai, siuvėjai ir dizaineriai išgraibstyti. Atrodytų, ko gi čia taip džiaugtis. Kad pasens dar vieneriais metais? Daugiau raukšlių ir žilų plaukų kelia nuotaiką? Politikams, ypač tiems, kuriuos išrinko ar pasitaikė geras sąrašas, iki kadencijos pabaigos liko visais metais mažiau. Kaip ir valdančiųjų partijų pasiųstiems ministrams bei kitiems reikšmingiems valdininkams. Laimėjusiems konkursus į terminuotas pareigas, jau, žiūrėk, metų ir nebėr.
Sveikatos sistemai Arklio metai buvo sunkūs, be to, pilni netikėtumų. Iki rudens ji, kaip ir priklauso, buvo kaip aptvaras, po kurį nesustodamas, nes ką tik išleistas į gryną orą, šuoliais lakstė, žemę drebino patyręs eržilas. Jo kanopų aidas skamba iki šios dienos. Prieš kelias dienas Vyriausybė jau pareikalavo iš savivaldybių vykdyti Alkoholio kontrolės įstatymą ir iki kitų metų pradžios nustatyti zonas, kuriose draudžiama prekiauti alkoholiu, atstumus iki bažnyčių, ugdymo įstaigų, statutinių tarnybų, sveikatos priežiūros įstaigų, kalėjimų. Draudžiamos zonos - nuo vieno metro iki dviejų šimtų.
Kaip piktinosi buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, kad ministerija tiesiog apsupta kavinių ir restoranų. Mat čia turistų trauka užtikrinta. Verslininkai ne itin klausė ministro, iki išnaktų prekiavo tuo, kuo norėjo. Užtat dabar liks kitas pasirinkimas - bažnyčia, odontologijos kabinetas, komisariatas. Tereikia įstatymo ir blaivybės, dorybės bei dvasinio gyvenimo perspektyva garantuota. Klaidžiojo mintis dar uždrausti rūkyti balkonuose. Naujoji, visai kitokia ministrė, sprigtu ir vienu sakiniu išvaikė įkyriai zyziančias sveikos gyvensenos muses. Ji neįsivaizduoja, kaip tai įmanoma padaryti. Viens du - ir propaganda prieš rūkymą tapo ne pirmaeiliu, o visai nebeįdomiu reikalu.
Kaip ir Konstitucinis Teismas, kurio teisėjai prie V.P.Andriukaičio jau spėjo tapti ligoninių tvarkos žinovais. Su kai kuriais nutarimais ar išaiškinimais dar teks gyventi. Ar jie bus vykdomi - kitas klausimas. Ministrai keičiasi taip greitai, todėl visi jie sako tą patį. Norėjau, girdi, bet nespėjau.
Štai privati medicina vėl kelia iki tol nuleistą uodegą ir jau entuziastingai ją vizgina Seimo koridoriuose. Atstumai nuo valdiškų ligoninių ar poliklinikų nebesikandžioja, kelios darbovietės gydytojui - taip pat ne kliūtis. Nusibrūžins nuo durų lipdukai su užrašais, kad šiame kabinete sėdi gydytojas, kuris neima kyšio. Nurimo pacientai, net tie, kurie rėkė garsiausiai.
Vis dėlto Arklio metai įeis į sistemos istoriją. Tokio įvairaus kalibro vadovų lėkimo nuo balno karuselės dar nebuvo. Prasidėjo nuo galvų gydymo įstaigose. Konkursai virto neįgudusių virėjų verdama rotacine koše. Natūralu, kad kai kur prisvilo. Kas išnešė sveiką kudašių ir liko savo vietoje, kas katapultavosi į mažesnės pareigas, pakeitė darbą, bočiai - į pensiją ar visuomeninę veiklą. Apie konkursus ir kai kuriuos abejotinus rezultatus šnekėta daug ir negražiai. Iš naujų vadovų rezultatais gali pasidžiaugti keli. Vienas išbrido iš skolų, kitas spėjo pritraukti nemažai lėšų. Kitur dar daug įtampos, nesusikalbėjimo. Tačiau iš ko dabar sužinosi, kaip ten, tuose konkursuose, buvo iš tiesų. Laimėjo geriausi?
Ministerijoje, tiesa, dėl kitų priežasčių, neišsilaikė balne du viceministrai. Taigi iš buvusio ministro komandos ne kas teliko. Buvę konkursų komisijų pirmininkai abu viceministrai paleisti į laisvą skrydį. Tiesa, Gediminas Černiauskas įsiamžino, sukūręs ne mažiau nemirtingą apibūdinimą nei megztos beretės ar runkeliai. Jis atrado pritaikymą „dūrai“ - tai toks kadras, kuris nesupranta to, ką jam sako partijos bičiulis.
Yra dar daugiau naujųjų laikų istorijos elementų. Ko gero ir galų gale pasikeis reikalai Valstybinėje ligonių kasoje. Susirūpinusių algelių era baigiasi. Nors visko gali būti. Jeigu bylinėjimasis tęsis, teismai, kurie šiais laikais nekelia ypatingo pasitikėjimo, gali kluptelti.
Sutapimas ar ne, bet jam pasitraukus, pradėjo atsirišti rezervo fondo maišai. Žmonės, nors tai jų sunešti pinigai, džiaugiasi. Juos geriau gydys. Sistema gi dar sustingusi. Laukia. Nepasitiki, nes turi negeros patirties.
Taigi, nepaisant to, kad dar vienų metų praslinkimu galėtų džiaugtis nebent kaliniai, vis tiek švęsime, sudėję visas viltis į ateitį. „Lietuvos sveikatos“ redakcija taip pat kai ką sieja su ateinančiais metais, todėl stengsis įsilieti į bendrą šurmulį.
Kol dar yra šiek tiek laiko, dėkojame ištikimiems skaitytojams, ypač prenumeratoriams, reklamdaviams (o kaip be jų?), bendradarbiams ir bendraautoriams. Žadu - bus geriau. Ožka vis dėlto smulkesnis gyvūnas. Reiškia - spardosi mažiau. Be to, duoda pieno. O jeigu šiek tiek pakeisti vieną žodį, tada sakysime: „Bus pieno, bus ir žaidimų, ir dainų“.
Komentuoti: