Dešimtmečiais ministerijų skaičiuojamus „žmogiškuosius išteklius“ nuplovė realybė. Beliko konstatuoti specialistų trūkumą. Kaip pripažįstama, kaime nebėra kam dirbti. Politikai sunerimo dėl savo kailio ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl rinkiminių apylinkių. Vienos jų taip susitraukė, kad kai kuriems užsisėdėjusiems seimūnams teks nešti terbeles ten, kur daugiau žmonių. O sostinė, nepaisant brangaus pragyvenimo, didelių būsto kainų, aštrios konkurencijos darbo rinkoje, nenumaldomai plečiasi.
 
Kažin ar padės Telšiams, kur, beje, į Seimą bandys veržtis sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, montuojamas magnetinis rezonansas. Padaryta viskas, kad tam rezonanse po kiek laiko pacientų bus tiriama tiek, kiek dabar yra gimdyvių. Neapskaičiavus, todėl grubiai kaip atšipusiu dalgiu, pjaunama per provincijos ligonines ir tai bandoma pavaizduoti kažin kokiu optimizavimu. Kol kas matyti vien nelaimės. Gydymo įstaigos nebeturi argumentų pasikviesti jaunų specialistų. Net pinigai neveikia. Beje, dideli pinigai.
 
Nedaug kas ryžtasi rizikuoti, jeigu mato, kad sveikatos apsaugos strategija - kuo labiau užgriozdinti pacientų srautų neapžiojančias dideles ligonines, kartu metodiškai nuleidžiant kraują mažesnėms. Kad jos be specialistų dirbtų padidėjusio pavojaus zonoje, be abejo, pridarytų klaidų, kurios taptų rimtais argumentais atimti vieną paslaugą po kitos. Tai vadinama ūkiškumu ir PSDF lėšų taupymu. Kur dėsis gražiai suremontuotos, apsirūpinusios šiuolaikine aparatūra gydymo įstaigos su operacinėmis ir magnetiniais rezonansais, taupytojams galvos neskauda. Jie geriau nubėgs perkirpti virvelės eilinėje amžiaus statyboje, prarijusioje eilinius milijonus, kurių taip pat niekas neskaičiuoja. 
 
Jeigu sumažintume statybų apetitus, turėtų likti pinigų dalykams, kurie padėtų visiems Lietuvos gydytojams. Nepaisant antpečių. Kodėl nebūtų galima, kaip Anglijoje skirti gydytojams konkrečią pinigų sumą, kad jie galėtų važiuoti į konferencijas ir kelti kvalifikaciją? Pas mus tai - išrinktųjų privilegija. Neteisinga. Naujausias žinias turi gauti visi, nesvarbu kokioje gydymo įstaigoje ar šalies kampelyje dirbtų. Klasterius galima skelbti tuomet, kai jau yra realiai suskaičiuoti žmogiškieji ištekliai, sveikatos sistemos bazė, nubraižyti ne euriniai, o normalūs koridoriai patekti į didžiąsias ligonines. Pagaliau turi būti tvarkinga logistika ir skubios pagalbos teikimo sistema. Pastaroji vargšė matuojasi 112 kepurę, o ši - arba krenta, arba ant ausies pakimba.
 
Numarinkime provincijoje mediciną, atiduokime mokyklinukų apsaugą, kaip yra dabar, sveikatos biurų specialistams. Pabėgs visi, kurie turi vaikų ir rūpinasi jų sveikata. Jeigu jau visais lygiais trimituojama apie žmonių trūkumą, kodėl taip griežtai atskirti vienas nuo kito visuomenės sveikatos specialistai, gydytojai ir farmacininkai? Visi studijavo sveikatos mokslus, todėl verta skirti lėšų, kad sveikatos rinkoje kiekvienas galėtų praplėsti gautas žinias ir suteikti daugiau pagalbos, o ne tik stovėti prie kasos aparato ar įvairiausiais skerspjūviais aiškinti vien apie sveikos gyvensenos naudą. Bet vėl, slaugytojai teks mokytis dar šešerius metus, kad... galėtų išrašyti gydytojo paskirtą receptą. Tai jos daro ir dabar, tik viršininkai iš Vilniaus apsimeta, kad to nėra. Jeigu neišrašinėtų, gydytojas per skirtą laiką galėtų žvilgtelt nebent į paciento sagą prie bambos. Giliau - ne. Kitas laukia.
 
Visuomenės sveikata nebus populiari tol, kol neįgaus normalios struktūros kontūrų. Toks darinys, kai visuomenės sveikatos centrai sau, visuomenės sveikatos biurai – į kitą pusę, o dar prie SAM keturios institucijos - be aiškios vienos krypties, kiek nori gali kraipyti galūnes, jos vis tiek neneš kūno į priekį.
 
Universitete dar sovietiniais laikais buvo privalomas medicinos seserų kursas. Išmokė leisti injekcijas. Visos tai darom iki šiol vaikams, artimiesiems, kai kurios - sau. Jokių problemų. O visuomenės sveikatos specialistė, dirbdama mokykloje ar darželyje, to negali. Kaip ir suteikti kitokią būtinąją pagalbą, su kuria lengvai susidoroja kiekviena mama.
 
Kai žmonių trūksta, o jiems nesuteikiama galimybė tarnauti taip, kad būtų kuo daugiau naudos ir uždarbio, belieka trintis prie lifto, kuris į viršų kelia tik tam tikrą, ribotą, kiekį žmonių.