Daugiausia - valdžios palaikomos ir skatinamos. Ten eiti privalu, ypač jei „raginama iš viršaus“. Priekyje ir tribūnose tie, kurie turi specialius pakvietimus. Aukščiausia valdžia aiškiai šąla ir nuobodžiauja, tuo tarpu spec. pagerbtieji didžiuojasi ir jaudinasi. Masės, mintinai žinančios scenarijų, skaičiuoja laiką, kuomet skuos namo. Sausio 13 dieną prievartos buvo mažai - demokratija, tad ir iškilmingumo bei domėjimosi ritualiniais pagerbimais aiškiai trūko. Metai iš metų besikartojančios kalbos - kaip važiavimas liftu į tą patį aukštą. Aš tikrai gerbiu šią datą, tačiau renginys turi mažai ką bendro su ja. Galiu apie tai kalbėti, nes Sąjūdžio suvažiavimo delegatės mandatas, manau, tai leidžia. Tada galvojom, kad išsirinksim valdžią - tokią savą, paprastą, pasiaukojančią. Aišku, kad klydome. Nes taip paprasčiausiai nebūna.
 
Kitos demonstracijos - ir jų labai mažai - prieš ką nors protestuojančios. Tuomet daužomi Seimo langai, spalvose raivosi gėjai su lesbietėmis, velkamas akmuo, nes taip pažymima diena be mokesčių, balsą rodo profsąjungos. Tokios demonstracijos, kad ir su leidimais, ypač jei nuo žmonių nuotaikų pasikeičia scenarijus, gali atnešti dalyviams nemalonumų. Studentas gali atsisveikinti su Alma Mater arba dar blogiau - už panižusius nagus gauti parų.
 
Paryžiuje žmonės taip pat protestavo. Esminis išskirtinumas - daugelio valstybių aukščiausi valdžios atstovai suvienyti bendro reikalo ėjo kartu su žmonėmis. Todėl tai buvo tikrų tikriausia Vienybės demonstracija, kuomet liaudis ir valstybė gynė bendrą idėją. Dalyviai, nepaisant rangų ar regalijų, nešė vienodus plakatus. Ne tik „Aš Šarli“, bet ir „Mes nebijome“. Žmonės eisenoje jautė, kad pasaulis turi išgirsti, jog vienminčių – galybė, ir visus juos būtina vadinti bendru vardu Šarli. Šalių vadovai užleido priekines eiles ne tik žuvusių artimiesiems, bet ir jų draugams, košerinės parduotuvės - nuolatiniams pirkėjams, kaimynams. Tai yra žmonėms, kuriems nelaimė smogė skaudžiausiai.
 
Sausio 13 ąją mes taip pat turėjome gerą progą susivienyti. Tą dieną, nors ir prieš keliolika metų, Lietuvoje taip pat žuvo žmonės. Keturiolika netekčių. Kur didvyrių giminės, artimieji, draugai, pažįstami ar bendradarbiai? Jie dar gyvi.
 
Pagal įvairiausius tyrimus esame tarp nelaimingiausiais besijaučiančių Europos šalių. Tikriausiai todėl gedulas tampa įprastas. Apie psichinę Marijos žemės sveikatą jau daugelį metų pavojaus varpais skambina gerbiamas Dainius Pūras ir kiti tos srities specialistai. Savižudybės - įprastos. Svarbu, ne kad nusižudė, o kas ir kaip.
 
Tautiečiai, piliečiai, rinkėjai – nesvarbu, kaip pavadinsi - įmigę kietu letargo miegu. Kitaip argi rinktų personažus į Seimą, tarsi ten būtų kuriami serialai, o ne įstatymai. Kai liaudžiai dzin, tuomet renginiams daug kūrybos nereikia. Perrašinėk kasmet pelių apgraužtą scenarijų... Nors jis ir pasenęs, iki šleikštumo matytas, o svarbiausia, kad dalis pagrindinių veikėjų su data susiję tiek pat, kiek jų dabartinės pareigos su buvusiomis. Valdžia nėra kvaila, tiesiog išmokusi atiduoti duoklę ir vardan tos... pastovėti ten, kur ją paslaugiai palydės. Oficialių renginių vienodumas taip pat turi pliusų. Juos dalyviai žino, tad nevardinsiu.
 
Kas visa tai pakeis?
Atsakau - mūsų vaikai. Na, ne mano asmeniškai, bet vyresnieji mano draugų vaikai, jauni žmonės, kurie nors ir augo devyniasdešimtųjų suirutėje, bet jau visiškai kitoje erdvėje. Taip, jie šalia mūsų, bet atrodo kaip iš kitos realybės. Atsipalaidavę, švaručiai, įdomūs. Jie atrodo kitaip - kitaip apsirengę, kitaip elgiasi. Jie - ne zombiai, daugelis jų protingi ir puikiai išsilavinę. Hipių karta atnešė gurkšnį laisvės ir pirmąsias trispalves pro mokyklų langus, juos pakeitė japiai, kurie visus užkniso, po to atėjo hipsteriai. Pažįstų labai mažai žmonių, kuriems jie patinka ir labai daug jų nemėgstančių. Kur gi ne. Vienintelis jų noras - palikite mane ramybėje! Jie savaip socializuojasi. Kultas - internetinis hedonizmas. Išskirtinis maistas, apranga, valgis, muzika, kinas.
 
Pagaliau jiems labai svarbu tai, ko mūsų laikais buvo gėdijamasi - estetika visame kame. Taip, jiems galima daug pasakoti apie iškovotą laisvę, darbą per naktis ar alkaną jaunystę. Taip, mūsų laikais viskas buvo kitaip, bet tai toli gražu nereiškia, kad gerai. Na, ir kas, kad jiems svarbu tik tai, kas šiandien. Užtat tai - sveikas, pavalgęs, matęs tikro, ne apmokėtose komandiruotėse atseikėto pasaulio jaunimas, be to, puikių nervų. Tai ne mes – psichai...
 
Todėl ko gero daug geriau išmano, kaip reikėtų gyventi toliau. Be to, turi klausimų valdžiai. Pavyzdžiui, kodėl jis turi važiuoti dirbti į provinciją, jei gali nusipirkti bilietą į bet kur. Važiuotų ir į nedidelį Lietuvos miestą, bet jam reikia socialinių garantijų, darbovietėje modernios įrangos, geros algos. Jam nė motais, kad valdžios institucijos niekaip negali suskaičiuoti, kiek kokių specialybių reikia ir kokių nelabai. Jis stoja studijuoti ten, kur nori. Net antakiu nekrypteli, kai koks, jo požiūriu, seniokas (pavardžių neklauskit - nerūpi - J.B.) puola į nostalgiją reikalaudamas valstybinio skirstymo. Išsisuks. Valdžia gi anksčiau ar vėliau turės imtis namų darbų ir pagaliau apsispręsti. Lietuva - tai trys miestai ir plyni laukai su keliais trobesiais „24 valandų“ filmavimui ar iki minimumo sumažinusi atskirtį tarp miesto ir provincijos šiuolaikinė valstybė?
 
Tokie jau jie, šių dienų jauni žmonės, yra. Išsireikalauja neprašydami. Jie jau diktuoja sąlygas mokytojams, protestuoja abejingomis šypsenėlėmis prieš blogą dėstymą, abejingiausia išraiška padeda ant stalo pareiškimą ir išeina į niekur. Užtat apie pačią politiką gali kalbėti daug. Nekvailai, be to, visada lygins su kitomis šalimis. O tai - nauja. Jei, kai vyko maršas, būtų Paryžiuje, tikrai sudalyvautų. Ir neštų plakatus „Aš nebijau“ arba „Aš Šarli“. Nes jie progresyvesnė karta, o mums, tėvams, tai - pats geriausias rezultatas. Vadinasi ne veltui ta Sausio 13-oji. Aukotis buvo verta...