„Man pasisekė, kad gimiau tuo laiku bei atsidūriau tarp sportininkų, kurie turėjo galimybę žaisti už nepriklausomą Lietuvą. Būdama aštuonerių metų pirmą kartą išvažiavau į pasaulio čempionatą kaip Lietuvos atstovė“, - prisimena geriausia šalies šachmatininkė Viktorija Čmilytė (31). Gali būti, kad netrukus šachmatų žaidimo subtilybes jauna sportininkė pritaikys politikoje...
„Esu didelė šalininkė to, kad moterys, turinčios vaikų, neužsidarytų namuose – dirbtų mėgstamą darbą, turėtų įdomių užsiėmimų. Nors suprantu mamas, kurios vaikų labui visko atsisako“, - geriausia šalies šachmatininkė Viktorija Čmilytė.
- Galbūt jau susimąstote apie sportinės karjeros pabaigą?
- Šachmatai – dėkinga sporto šaka. Jeigu sveikata leidžia, galima žaisti iki gilios senatvės. Jei nuspręsiu, kad pasidarė nebeįdomu žaisti, greičiausiai mano karjera tyliai ir pasibaigs. Natūralu – atsiranda naujų tikslų, naujos sritys ir uždaviniai. Yra daugybė pavyzdžių, kai sportininkai, tarp jų – ir šachmatininkai, eina į politiką ar kitas veiklos sritis.
- Kuo jus, sportininkę, sudomino politika? Ne paslaptis, ten vyksta purvini politiniai žaidimai... Tiesiai šviesiai paklausiu: nebijote susigadinti sveikatos?
- Sveikatą galima įvairiai susigadinti. Šachmatai – irgi stresinis užsiėmimas. Varžybos taip išsunkia, kad po to ilgai tenka ilsėtis.
Politika yra viena svarbiausių sričių, kur galima ką nors realiai pakeisti žmonių gerovei. Dėl purvo politikos, apie kurią jūs kalbate, kaip tik dėl to ir norisi ten eiti – kad būtų mažiau purvo.
- Taigi kurios politinės sritys jums kelia didžiausią interesą?
- Natūraliai, kaip sportininkei, man įdomiausios yra sporto, jaunimo užimtumo sritys, bet galėčiau dirbti ir kitose.
- Nesupykite, bet šachmatai nėra fiziškai aktyviausia sporto šaka...
- Iš tikrųjų mes, šachmatininkai, daug sėdime prie kompiuterio, treniruodamiesi, ruošdamiesi varžyboms. Tai yra sėdimas darbas. Tai, ką mes darome nuolat, nėra labai sveika. Šiais laikais praktiškai neįmanoma to išvengti. Kita vertus, darbas kompiuteriu atneša didžiulę naudą, palengvina daugelį dalykų. Tik reikia rasti atsvarą, atsipalaidavimo būdų. Aš mėgstu ilgus ir greitus pasivaikščiojimus.
Geriausiai – prie jūros. Tai man yra geriausias būdas ir pagalvoti, ir atsipalaiduoti, ir pasisemti energijos. Taip pat mėgstu plaukioti. O kadangi mano šeimoje yra daug vyrų, kartais tenka ir kamuolį paspardyti, ir tinklinį pažaisti.
- Turite tris berniukus. Jauniausios atžalos susilaukėte pernai. Ar jus galima priskirti super mamų kategorijai?
- Greičiausiai ne. Gerbiu itin rūpestingas ir atsidavusias mamas. Stengiuosi suderinti darbą ir rūpinimąsi vaikais. Laimei, turiu pagalbininkų. Man padeda ir vyras, ir netoliese gyvenantys tėvai. Todėl nėra taip, kad viskas gultų tik ant mano vienos pečių. Priešingu atveju, kažin ar liktų laiko užsiimti sportu.
Esu didelė šalininkė to, kad moterys, turinčios vaikų, neužsidarytų namuose – dirbtų mėgstamą darbą, turėtų įdomių užsiėmimų. Nors suprantu mamas, kurios vaikų labui visko atsisako.
- Jūsų vyras – danas Peteris Heine Nielsenas – irgi šio žaidimo profesionalas. Ar lošiate drauge? O gal esate sutarę nemaišyti darbo ir asmeninio gyvenimo?
- Šiuo metu jis yra ne tiek profesionalus žaidėjas, kiek treneris.
Jis yra pasaulio čempiono sekundantas, daugkartinis Danijos čempionas. Vyras tikrai daug dirba šioje srityje. Ir yra daug pasiekęs – vienas geriausių visų laikų trenerių. Mes dažnai aptariame šachmatų žaidimą. Tačiau laisvalaikį stengiamės praleisti ne prie šachmatų lentos. Tai jau būtų per daug keista. (Juokiasi.)
- Ar vaikelio laukimas nepakenkė sportininkės karjerai?
- Praėjusiais metais, berods, žaidžiau trejose varžybose, nes laukiausi ir sąmoningai mažinau varžybų skaičių. Kaip bebūtų keista, kaip tik labai gerai sekėsi, galbūt daugiau laiko buvo pasiruošimui, daugiau laiko poilsiui.
- Ar tarp šachmatininkų didelė konkurencija?
- Pas mus konkurencija didelė ta prasme, kad pasaulyje yra daug žaidėjų, daug norinčių būti profesionalais, daug profesionalų. Vis dėlto šią sporto šaką renkasi tam tikro charakterio žmonės, tad paprastai kova būna tikrai sąžininga, gerbiant varžovą. Tenka išmokti pralaimėti, gana anksti, dar nuo vaikystės. Mano galva, vienas iš šachmatų didžiausių privalumų, kad išmoko žmogų susitvarkyti su pralaimėjimu, taip pat pakankamai filosofiškai išgyventi pergales.
- Gal turite tradiciją prieš varžybas pasirodyti gydytojui?
- Ne, mūsų sporto šakoje nėra tokios tradicijos. Kiek žinau, krepšininkai, futbolininkai žymiai glaudžiau bendradarbiauja su sporto gydytojais, masažuotojais. Net ir pačiame aukščiausiame lygyje labai retas atvejis, kai šachmatininkas atsiveža į varžybas savo masažuotoją arba gydytoją. Tokius atvejus galima suskaičiuoti ant pirštų.
- Ar susimąstote: jeigu ne šachmatai, kokia būtų jūsų profesija?
- Kai baigiau mokyklą, labai aktyviai žaidžiau. Kita vertus, man puikiai pavyko ir brandos egzaminai. Kadangi gerai išlaikiau istorijos egzaminą, buvo mintis iš karto stoti į tarptautinius santykius universitete. Bet mano gyvenimas pasisuko kita linkme.
Vis dėlto nusprendžiau, kad šachmatininkės karjera man yra svarbiau.
Be to, man, kaip filologei, įdomi lingvistika.
Taip pat domiuosi filosofija, įvairiais kitais dalykais. Galbūt galėjau pasukti į akademinę sferą, jeigu būčiau tęsusi mokslus. Tai man - pakankamai artima.
Komentuoti: