- Šiuo interviu norime pažinti tave naują...
- Pirmosios mintys apie tai, kad ne viskas gyvenime patinka, gal reikėtų ką nors iš esmės keisti, aplankė prieš kokius aštuonerius metus. Viskas vyko pamažu: pradėjau save stebėti, galvoti, kada jaučiuosi gerai, o kada – prasčiau. Tokie buvo pirmieji žingsniai. Tuo metu buvau susifokusavęs ties tuo, kas MAN pačiam svarbu.
- Dažnai žmogui didelę įtaką daro aplinka. Mes tarsi patenkame į uždarą ratą, iš kurio sunku ištrūkti, net jei pokyčių norėtume...
- Dar vienas svarbus dalykas, kurį supratau, yra tai, kad aplinka – tai mes patys! Mes juk nesame kažkas kito. Esame lygiai toks pats visatos sraigtelis. Dėl šios priežasties pradėjau vadovautis požiūriu, kad aplinką kuriu aš, o ne – aplinka mane.
Dažnai su sarkastiška šypsena sakome, kad „ką tu čia vienas pakeisi pasaulį?“. Bet juk iš tiesų tai įmanoma! Tad siūlau pagalvoti, kokią aplinką kuriame kiekvienas. Laikantis šio požiūrio yra žymiai lengviau keisti save, artėti tokio savęs, koks iš tiesų norėtum būti, link.
- Kada atsirado minčių keisti mitybos įpročius?
- Kai uždaviau sau klausimus: o ką aš duodu gero aplinkai; kokią įtaką kitiems daro mano paties veikla, elgesys; kaip veikiu ateitį? Iš pradžių tapau vegetaru, o dar vėliau – veganu.
Be abejonės teko susidurti su neigiamomis aplinkinių nuostatomis. Neįsižeiskime, bet mūsų šalyje nėra normalios mitybos, tai yra dauguma mūsų laikomų tradicinių patiekalų iš tiesų yra „pasiskolinti“. Kai kas – iš ukrainiečių, kai kas – iš vokiečių. Liūdniausia, kai skolinamės „nesveikus“ patiekalus.
Iš šio rato išeiti sunku. Tačiau supratau, kad reikia klausytis ne kas ką sako, o kaip jautiesi tu pats. Žinoma, nesu absoliutus sveikuolis, kartais papiktnaudžiauju prisivalgydamas per daug spurgų ir „bulkų“ (juokiasi), bet suprantu, kad tai – ne man.
- Koks gyvenimo įvykis ar jų visuma nulėmė, kad ėmei ieškoti naujo savęs?
- Nieko lemtingo neįvyko. Dažniausiai, matyt, pokyčių metas ateina tada, kai liga užpuola ar grabo lenta ima šmėžuoti. Deja, tuo metu dažnai jau būna per vėlu. O man lemtinga buvo suvokti, kad kiekvienas mano veiksmas turi atoveiksmį.
Mėgstu stebėti žmones. Žiūriu į kai kuriuos pažįstamus, kuriems vos per trisdešimt, o jau užkopę į kalniuką ar lipdami laiptais sunkiai pūškuoja! Kodėl iki to nusiritama? Juk šiais laikais žmonės tikrai turi visas galimybes ilgai išlikti judrūs. Ir tai nėra nei brangu, nei sunku. Tai - tik įpročio klausimas!
- Sakai, kad viskas prasideda nuo požiūrio keitimo?
- Vienareikšmiškai – nuo minčių. Esame mūsų pačių minčių atspindys. Būtent mintys yra pats stipriausias impulsas nusprendus keistis! Juk kodėl sakoma, kad visos ligos – streso ir mūsų minčių pasekmė? Pavyzdžiui, jei mes galvojame, kad viskas blogai, aplinka dėl visko kalta ir iš jos nieko pozityvaus nesitikėk, dar prisiklausome neigiamų žinių per televizorių, mintame gniuždančia informacija, – kenkiame patys sau. Tada kūnas reaguoja į nuolat pulsuojančias blogas emocijas ir užsiteršia.
Aš pradėjau bendrauti tik su tais žmonėmis, su kuriais man gera, ir atsiribojau nuo tų, kurie vargina, sekina. Nesiimu misijos pakeisti visą pasaulį, tačiau pradedu nuo savęs – kuriu šviesesnį rytojų. O šviesulys išjudina ir aplinkinius. Dar daugiau – ima traukti tokius pat, kaip „naujasis“ aš: pozityviai žiūrinčius į ateitį, besidžiaugiančius šia diena.
- Ar iš tiesų keistis taip lengva?
- Man buvo smalsu bandyti naujoves, stebėti save, kaip jaučiuosi, kokia aplinkinių reakcija. Na, gal vienintelis dalykas, kas buvo nelengva - artimųjų reakcija į mano mitybos pokyčius. Tėvai, giminės ėmė jaudintis, kuo dabar reikės mane pamaitinti, ar nenusilpsiu, ar nesibaigs blogai.
Stengiausi juos suprasti – juk artimieji neturi tokios informacijos, kokią po kruopelytę tikslingai ieškodamas sukaupiau pats. Taigi, laikausi dalijimosi informacija principo – nuoširdžiai, kantriai aiškinu, kad jei nevalgau tam tikrų maisto produktų, juos keičiu kitais, kuriuose yra tų pačių reikalingų vitaminų, maistinių medžiagų. Sakau, kad galime nusipirkti vienų ar kitų produktų ir vakarienę pagaminti kartu. Pradėjus kitaip maitintis, man pačiam tapo lengviau ir fiziškai, ir mentališkai.
- Tavęs negalima atsieti nuo muzikos pasaulio. Ar pakito ir tavo požiūris į muziką?
- Kai pradėjau pats keistis, nutolau ir nuo pop pasaulio, kuriame buvau prieš dešimt metų. Tai įvyko natūraliai. Dabar kurti muziką mane inspiruoja gamta. Jeigu išvažiuoju prie ežero, į mišką, nenoriu jokios kitos muzikos – labiau už viską žavi natūralūs paukščių garsai, medžių šlamėjimas.
- Ar tai tavo mėgstamiausias poilsis vasarą?
- Mėgstamiausias poilsis – koncertavimas (juokiasi)! Patinka saulėtas, vasariškas oras. Tuomet ir žmonės yra linksmesni. Visiems siūlau pasidžiaugti Lietuvos gamta, kuri dabar yra tokia šilta ir fantastiška.
Komentuoti: