Baletmeisterio Elegijaus Bukaičio (80 m.) artistiškumo nepaslėpsi. Kaip ir nepaslėpsi tvirto kūno, gracijos, manierų. „Norint išlikti guviam, reikia ne tik grūdintis, sportuoti, bet ir bendrauti, diskutuoti ir net šaipytis. Mat besišaipydamas iš galvos išmeti visa, ką kvailą esi prikaupęs. Ir vėl prisipildai šviežio“, - sako scenos korifėjus.
„Baleto šokėjui reikia veikti protingai, kontroliuoti save. Nors artistų apdarai, puantai daro tam tikrą įtaką, bet visada sakau: baletui reikia proto. Kūnui patirti chaoso – nevalia. Koks baletas bebūtų, visų pirma tai - gracija, kultūra“, - sako baletmeisteris Elegijus Bukaitis.
- Šiandien, rodos, kone kiekviena mama dukrą skuba išleisti šokti baleto. Maestro, ar kiekvieną vaiką galima paversti artistu?
- Kad vaikas plazdentų su vėjeliu, tam jį ruošti reikia jau tada, kai pasirodo šiam pasaulyje. Visų pirma reikalinga patikrinti vaiko fizinę konstituciją: ar tiesios kojos, ar pėdos nežiūri viena į kitą, ar neturi jokių fizinių nukrypimų. Taip pat įtakos turi vaiko kojų ir liemens ilgio proporcija. Žinoma, svarbų vaidmenį atlieka ir grožis. Simpatiškas veidelis, daili nosytė, harmonija – štai ko reikia baletui. Tai išskirtinė specialybė: baleto artistė – ne virėja prie puodų pristatyta. Baletas glaudžiai susijęs su dvasingumu, kuris pirštais neapčiuopiamas. Taigi – vėjelis arba yra, arba ne. Apie tai, kad vaikas turi būti muzikalus ir imlus jos paslaptims, kalbėti nė neverta.
-
Skamba lyg Dievo duota... Tačiau kiekvienai mamai jos vaikas pats gražiausias.
- Ir kiaulė turi paršiukų. Tad, jei gamta neapdovanojo, pavyzdžiui, dailia nosyte, fiziškai tenka labai daug dirbti, kad scena į tai nekreiptų dėmesio.
Pavyzdžiui, mane į sceną išrinko ne dėl to, kad buvau išskirtinai gabus. Matyt, atitikau kitus kriterijus. Vėliau sėkmę lėmė didelis darbštumas. Taigi patekti į baletą galima ir neatitinkant stereotipų.
Dar galima ir per kyšius. Kaip dabar, taip ir anuomet nešdavo
šnapsą, lašinių paltį, kad tik paimtų jųjų kriuksį į grupę. Aš, kaip senelis, taip pat norėčiau, kad mano gražuolė, mėlynakė anūkėlė vieną dieną šoktų „Gulbių ežerą“. Ak, kaip būtų seneliui malonu... Tačiau gražuolių grožis – kaip gėlių – greit nuvysta. Todėl reikia gerai apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“, ar verta vaiką leisti į labai nepelningą, dažnai intrigų pilną teatrinę atmosferą.
- Daugeliui baleto artistų gyvenimas asocijuojasi su fiziniais sunkumais, kojų, nugaros skausmu. O dar, žiūrėk, anoreksija, bulimija... Ar galite paneigti šiuos mitus?
- Baleto šokėjui reikia veikti protingai, kontroliuoti save. Nors artistų apdarai, puantai daro tam tikrą įtaką, bet visada sakau: baletui reikia proto. Kūnui patirti chaoso – nevalia. Koks baletas bebūtų, visų pirma tai - gracija, kultūra.
- Nors einate jau devintą dešimtį, negaliu nepastebėti jūsų tvirto kūno. Ar tai baleto įgytas palikimas?
- Taip. Be to, lankau
pensionariumą (sporto klubą su baseinu, paaiškina). Plaukioju, garinuosi pirtyje, apsipilu šaltu vandeniu, bendrauju, diskutuoju ir net šaipausi. Mat besišaipydamas išlaisvini viską, ko savyje esi prikaupęs kvailo. Išleidi užsistovėjusį orą ir vėl prisipildai šviežio. Kitaip nebūčiau toks gajus, koks esu dabar – be psichinių, fizinių sutrikimų.
- O baleto pamokas ar dar vedate?
- Baletą dar šoku ir turiu mokinių. Į salę leidžiu ateiti iki penkiasdešimties. Svarbiausia turėti proto. Visoms mergaitėms liepiu maksimaliai susikoncentruoti: iš galvos išmušti kvailystes, atsijungti ir alsuoti muzika, rodyti rezultatą. Išdrįsusios ateiti šokti turi pamiršti visus kavalierius ir tai, kas kišenėje. Kaip pedagogas turiu būti griežtas, reiklus, bet kartu ir su humoru. Prašau atleidimo, jei kartais esu per grubus, bet baleto šokėjus auklėti privalu griežtai.
- Kaip jūs pats atsidūrėte balete? Minite, atitiko visai kiti jūsų kriterijai.
- Gyvenau prieglaudoje. Iš ten mane išvarė už tai, kad buvau didelis neklaužada. Patekau į pataisos namus, o į šią vieną dieną atvyko choreografai, užsimoję statyti baletą. Buvau atrinktas. Kadangi mokėjau dainuoti, giedojau bažnyčios chore, maniau, tai bus dainavimo užsiėmimai. Žodis choreografija mane smarkiai suklaidino. Išvykęs mokytis baleto į Petrogradą, nustėrau pamatęs didžiulį, harmoningą miestą. Užsimojau padaryti viską, kad tik likčiau šiame mieste. Baigiau tuometinę Imperatoriškąją Sankt Peterburgo baleto mokyklą.
- Na va, o šiandien maudotės Trakų ežere...
- Vis per tą patriotizmą. Panorau grįžti į Lietuvą, tačiau čia mano diplomo niekas neįvertino. Dienai, nakčiai užsidariau teatre, miegodavau vos po tris valandas, kol išmokau groti pianinu it tikras virtuozas. Įstojau į konservatoriją, baletmeisterio režisūrinį skyrių, paraleliai įstojau į Operos ir baleto teatrą, kad tapčiau baleto šokėjas praktikas. Na, o kad galėčiau užsidirbti pragyvenimui, dirbau penkiuose kultūros namuose. Taigi pirmąjį baletą pastačiau būdamas trisdešimties.
- Esate ir Lietuvos našlaičių brolijos asociacijos prezidentas. Kaip atsidūrėte šioje humanitarinės pagalbos srityje? Ar dėl to, kad pats augote vaikų namuose?
-Taip, mane visada supo gėris. Nesu nei muštas, nei bartas. Gėriui visada reikia atsakyti tuo pačiu. Menas gydo sielą. Išmanau savo darbą, myliu jį, ir dėkoju pasauliui, kad esu jame. Tai yra sveikatingumas.
- Kokie užmojai profesijos srityje? Ar ruošiate žiūrovams naujų spektaklių?
- Norėčiau pastatyti baletą „Žmogus nuo saulės spindulio“, ruošiu programą, tačiau, kada jį bus galima išvysti, priklauso nuo politikos, kuri šiuo metu vysta Operos ir baleto teatre. Neva skolininkai. Kokie gi skolininkai, kai kviečiasi baletmeisterius kažin iš kokių kraštų, lyg patys jų neturėtume! Šiandien baletui vadovauja žmogus, sėdintis ant trijų kėdžių. Tikiu, turime prezidentą, kuris išves Lietuvą iš šios aklavietės.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: