Humoristas, TV laidų ir renginių vedėjas, rašytojas ir vertėjas Paulius Ambrazevičius (31 m.) savo žinomumą panaudoja ne tik asmeniniams, bet ir visuomeniniams tikslams. „Man tikrai svarbu, kokią aplinką palieku po savęs“, – sako jis.
- Apie futbolą dažniau kalbate, nei žaidžiate, o krepšinį dažniau žaidžiate, nei apie jį kalbate. Kaip tai atsitiko?
- Futbolo net nemoku žaisti. Visada tam turiu pasiteisinimą. Augau kaime, kur buvo sunku surasti žmonių pažaisti krepšinį bent tris prieš tris. Dar visai įdomu žaisti futbolą keturi prieš keturis, nors mažasis futbolas yra penki prieš penkis, bet tiek žmonių, sportuojančių gimtajame kaime, nebūdavo. Taip susiklostė, kad Liepalotuose (Šakių r. – aut. past.) visuomet būdavo populiarus krepšinis, todėl aš irgi daugiau tuo užsiėmiau. Tik vėliau futbolas atsirado mano gyvenime, bet vis tiek jį dažniau žiūrėjau, negu žaidžiau.
- Apskritai, ar sportas – dažnas jūsų palydovas?
- Kai būdamas dvylikos atradau krepšinį, iki kol baigiau mokyklą, su mažomis išimtis sportuodavau, ko gero, po keturias valandas per dieną. Studijų metais sportavau kiek mažiau, o vėliau visiškai apleidau bet kokį sportą. „Ant manęs“ tai matyti ir pats jaučiu, bet jau metai lankau boksą. Šis sportas mane sužavėjo, nes jis efektyviai tvirtina kūną, treniruočių metu gerinamas greitis, reakcija. Tikrai neisiu kovoti, bet jaučiu, kad mano kūnas tapo tvirtesnis, jaučiuosi stipresnis. Žinoma, dar mitybą reikėtų pakoreguoti, kad matytųsi rezultatas.
- Atostogų metu jūs nelinkęs tinginiauti. Kaip leidžiate aktyvų laisvalaikį?
- Su sužadėtine mėgstame ilgesnius pasivaikščiojimus, kopimą į nedidelį kalną. Man tai labai patinka. Aš labai nemėgstu adrenalino. Esu skridęs oro balionu ir tai buvo turbūt eksremaliausias dalykas, kokį esu išbandęs (juokiasi). Buvo baisoka. Kokiu septyniasdešimt penkių laipsnių kampu buvau sulenkęs kojas, nes bijojau iškristi. Neįsivaizduoju savęs, pavyzdžiui, su snieglente ar slidėmis – tai priešinga mano pomėgiams.
- Surepavote „Šventinio bankucheno“ dainos tekstą apie aplinkosaugą. Tai tikriausiai darėte neatsitiktinai?
- Taip, man ši tema svarbi. Kolegos pasiūlė sukurti klausimus Nacionalinei aplinkosaugos olimpiadai, nes man ši tema yra artima. Esu dirbęs vienoje televizijos laidoje, kuri buvo susijusi su gamta. Man tikrai rūpi ir svarbu, kokią aplinką palieku po savęs. Neįsivaizduoju savęs kur nors numetantį šiukšlę. Kokius penkerius metus mes nuolat rūšiuojame atliekas. Kadangi esu kilęs iš Suvalkijos, ir vandenį ar elektrą taupyti man išeina natūraliai (juokiasi).
- Kviečiate draugus ir aplinkinius pildyti vaikų svajones. Kodėl raginate vaikams dovanoti būtent batus?
- Man labai patinka projektas „Vaikų svajonės“. Prieš kokius penkerius metus su drauge kalbėjome apie šio projekto vaikų svajones ir supratome, kad yra apmaudu, jog kai kurie vaikai tiesiog svajoja apie batus. Atrodo, jie turėtų svajoti apie žaislus, o čia toks žemiškas dalykas – batai. Todėl nusprendžiau paraginti draugus, aplinkinius, kad jie nupirktų vaikams būtent batus ir juos padovanotų.
- Savo populiarumą socialiniuose tinkluose išnaudojate skatindamas visuomenei naudingas iniciatyvas.
- Tai išeina natūraliai. Nenoriu savo žinomumo išnaudoti tik savanaudiškiems dalykams. Jį ir toliau naudosiu kviesdamas į pasirodymus, reklamuodamas savo knygas ir panašiai. Tačiau žinomumą norisi išnaudoti ir dėl ko nors gero. Tai man irgi natūraliai išeina.
- Sakoma, kad juokas žmogui panašiai naudingas kaip sportas. Ar kada nors pagalvojote, kad ne šiaip linksminate žmones, bet atnešate naudos jų savijautai, sveikatai?
- Aš pats labai mėgstu juoktis, žiūrėti komedijas, komedijinius serijalus, komiškus spektaklius. Man patinka būti su „Humoro klubu“ vien dėl to, kad žiūriu jų pasirodymus ir juokiuosi – man už tai net nereikia mokėti pinigų. Turbūt nebūčiau pradėjęs šio dalyko, jei man nerūpėtų prajuokinti kitą žmogų. Stengiuosi ir bendraudamas įmesti juokelį, tačiau labai nemėgstu, kai žmonės tiesiog prašo „papasakoti bajerį“. Tada savaime užsiblokuoju.
Komentuoti: