Fotografė, įvairių socialinių projektų autorė Neringa Rekašiūtė (30 m.) laisva it lengvas pavasario vėjas... Bet kartu ir stipri, kai juodžiausiose gyvenimo negandose reikia įžvelgti viltį. Ir atvira, kai ateina akimirka pasidalinti išgyvenimais, potyriais, patirtimi su kitais žmonėmis.
Šiuo metu ji Tbilisyje. Kaip pati sako: „Tbilisis yra mano Paryžius! Čia fotografuoju, rašau, labai daug ir skaniai valgau ir labai stipriai myliu: save, gyvenimą, nuostabų žmogų, kurį čia sutikau.“
„Prieš daugiau negu metus vieną naktį atsikėliau su baisia mintimi – norėjau, kad man nutiktų kas nors blogo. Tada pradėjau suprasti, kodėl žmonės nori nusižudyti, man pasidarė labai baisu. Iš karto po šios patirties užsirašiau į psichoterapiją. Tai buvo teisingiausias mano sprendimas gyvenime!“ - sako fotografė, įvairių socialinių projektų autorė Neringa Rekašiūtė.
- Neringa, „užkabino“ naujausios tavo poezijos knygos pavadinimas „How to swim through pain“ (liet. „Kaip plaukti per skausmą“ – aut. past.). Papasakok apie jos gimimą. Kiek čia skausmo, o kiek stiprybės jį nugalėti ar susigyventi?
- Ši knyga yra asmeniškiausias, intymiausias, arčiausiai kūno ir sielos nugulęs kūrinys mano gyvenime! Ji gimė iš asmeninės tragedijos – depresijos, skyrybų su buvusiu mylimuoju, visiško vidinio griuvimo ir pasimetimo. Ji atsirado kaip pasipriešinimas tam susinaikinimui, į kurį buvau panirusi ir benuskęstanti...
Iš tiesų poezija šioje knygoje yra lyg magiška skausmo alchemija – iš kančios gimęs grožis, juodžiausioje naktyje atrasta drąsa rinktis save ir palikti situacijas bei žmones, kurie iš manęs siurbė visa tai, kas man brangiausia. Tai mano vidinė herojės kelionė per skausmo vandenyną ir išsilaipinimas naujame žemyne. Visu tuo ir dalinuosi su skaitytojais.
- Kaip įmanoma, kad tu, XXI amžiaus žmogus, visų pirma esi gamtos vaikas (nuotraukos gamtoje, kūnas be drabužių...)?
- Mes visi esame gamtos vaikai. Nesvarbu, po kiek civilizacijos sluoksnių norėtume pasislėpti. Gyvenau Londone, Vilniuje, bet miestas yra organizmas, siurbiantis iš mūsų bendrystę. Kaip keista, kad, gyvendami megapolio šurmuly, taip dažnai jaučiamės vieniši, atskirti, ieškome artumo ir bendrystės. Tik pastebėdavau, kad daugelis tos bendrystės ieškome baruose, vakarėliuose, alkoholyje… O visi šie dalykai yra pakaitalai tikrajam sielų artumui ir intymumui, dargi – brangiai atsieinantys sveikatai. Tikrai neteigiu, kad norint atrasti santykį su kitais reikia išsikraustyt į vienkiemį ir auginti ožkas. Miestuose būtent ir reikalingiausios įvairios iniciatyvos, meno terapijos, dvasinės praktikos, kad žmonių sielos nesirgtų.
Man grįžimas į gamtą yra geros savijautos pagrindas. Man reikia pasivaikščioti miškuose, maudytis ežeruose, klausytis paukščių ir pabėgti nuo žmonių, kad susijungčiau su kažkuo didesniu už išorinius pasiekimus ir ego diktuojamus gyvenimo scenarijus. Būti gamtoje be rūbų, maudytis ežeruose nuogai ir jausti vandenį apgaubiant kūną – tai yra atgimimas.
- Menininkai dažnai sako, kad didžiausius stebuklus sukuria tuomet, kai save ištraukia iš komforto zonos.
- Ne man vertinti savo kūrybą kaip stebuklingą ar ne, tačiau pačius brangiausius sau kūrinius tikrai padariau smarkiai išžengdama už komforto zonos ribų. Aš tiesiog pasąmoningai ieškau vis naujų būdų patirti, išjausti, pamatyti. Negaliu stagnuoti, nes imu merdėti. Dėl to turbūt aukoju stabilumą, praktiškumą, bet jau susitaikiau su tuo – tai yra mano pasirinkimas, mano būdas kurti gyvenimą. Žengimas iš komforto zonos nereiškia, kad gyvenu be plano, vizijų ir strategijos. Tiesiog esu pasirengusi viską paaukoti dėl savo kūrybos ir intuicijos, kuri mane veda pirmyn, kartais į pačias netikėčiausias vietas...
- Itin atvirai, jautriai esi fotografavusi daugybę moterų, tarp jų – ir save. Ar jau esi užčiuopusi, kas iš tiesų yra MOTERIS?
- Visad bėkite tolyn nuo tų, kurie sakosi žiną, kas yra „tikrasis moteriškumas“... Aš ieškau tikrojo žmogiškumo, sielos artumo, absoliutaus išsiskleidimo prieš mano objektyvą. Renkuosi matyti tai, kas yra, o ne tai, kas noriu, jog būtų. Žinoma, negyvenu vakuume ir mane pačią veikia daugybė įsisąmonintų ir pasąmoningų stereotipų, tačiau aš skiriu savo egzistenciją, kad iš jų išsivaduočiau.
- Ką besakytume, žmogus sudarytas iš kūno ir kraujo. Taip, ir dar kai ko...
- Iš meilės. Didelės, beribės meilės!
- Dažnai kalbame apie gyvenimo būdą, mitybą (kartkartėmis ją pernelyg sureikšmindami), sporto svarbą. Kiek visa tai svarbu tavo kasdienybėje?
- Man svarbu tai, ką valgau. Mėsos nevartoju, tačiau būna, retkarčiais, suvalgau. Stengiuosi klausytis savo kūno, nes tikiu, kad jis intuityviai žino, ko man reikia. Labai daug vaikštau, beveik kasdien nueinu apie 10 ir daugiau kilometrų. Maudausi ežeruose ir jūroje, mėgstu kopti į kalnus. Tik dėl gražaus užpakalio ar stangrių šlaunų man nepavyktų sportuoti, nes aš nematau tame jokios prasmės. Tiesa, sportuojant man labai gera aplenkti save pačią, nubėgti dar vienu kilometru daugiau ar įlįsti išsimaudyti žvarbiam ežere. Šiais metais balandžio antrą dieną atidariau maudymosi sezoną (
šypteli)!
- Lėtas maistas, lėtas buvimas... Tau tai artima?
- Esu už sąmoningą buvimą, o sąmoningumas tiesiog natūraliai priverčia viską daryti lėčiau, labiau suvokiant ir išgyvenant kiekvieną savo veiksmą, numatant platesnius savo veiksmų padarinius.
- Nuostabu, kai žinomi žmonės pasidalija atviromis, jautriomis žinutėmis. Mūsų skaitytojai domisi sveikata. Ar galėtumei jiems papasakoti savo istorijos gabalėlį su laiminga pabaiga apie savo sveikatą?
- Prieš daugiau negu metus vieną naktį atsikėliau su baisia mintimi – norėjau, kad man nutiktų kas nors blogo. Tada pradėjau suprasti, kodėl žmonės nori nusižudyti, man pasidarė labai baisu. Iš karto po šios patirties užsirašiau į psichoterapiją. Tai buvo teisingiausias mano sprendimas gyvenime! Atėjau į terapiją su tikslu išsaugoti santykius, bet išsaugojau kai ką daug svarbesnio – save, savo vientisumą ir meilę sau...
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: