Daugkartinės Lietuvos čempionatų ir tarptautinių bėgimų nugalėtojos bei prizininkės bėgikės dvynės Milda ir Monika Vilčinskaitės (28 m.) šiandien gyvena šeimos pagausėjimo nuotaikomis. Prieš vos kiek daugiau nei mėnesį sūnaus susilaukė Milda, o jos sesuo turinti gimdyti metų pabaigoje. Nepaisant šiuo metu iš rikiuotės išėjusio ritmo, sportininkės nekantrauja atgauti formą ir svajoja nubėgti maratoną Tokijo olimpiadoje.
- Esate neišskiriamos maratono trasoje. Specialiai suderinote ir nėštumo laiką?
-
Monika: Esame dvynės, tad mūsų ne tik amžius vienodas, bet ir vienu ritmu gyvenime viskas vyksta – ir būsimus vyrus panašiu laiku sutikome, ir vestuves atšokome, tad ir nėštumas ir vaikai panašiu metu susiklostė.
Milda: Kadangi viena kitai esame bėgimo partnerės, toks neplanuotas scenarijus buvo itin palankus, galėsime į sportą grįžti tuo pačiu metu. Galiausiai ir kai vaikai vienodo amžiaus, lengviau juos vėliau palikti prižiūrėti.
- Milda, nors pagimdėte kiek daugiau nei prieš mėnesį, atrodote puikiai. Neleidote sau kiek „nutrūkti nuo vadžių“ ir pasilepinti sportininko dietai ne visai tinkamu maistu?
-
Milda: Apetitu tikrai nesiskundžiau
(juokiasi). Ir kai krūvis sumažėjo, o valgiau tiek pat, buvo išgąsčio, ar nepriaugsiu svorio. Bet, panašu, organizmas kažkaip adaptavosi. Aišku, vis galvojau, kad nebėgu trisdešimties kilometrų per dieną, todėl negaliu sau leisti dviejų ledų porcijų. Tad kažkiek stengiausi prisižiūrėti. Aišku, retkarčiais leidau hormonams ir emocijoms nugalėti – pasimėgauti saldumynais, traškučiais.
Monika: Lauktis sportininkei tikrai sunkiau. Apetitas didelis, nors krūvis sumažėja. Turėtum mažinti kalorijų kiekį, bet negali. Nors kartais ir nuklystu, visgi stengiuosi stebėti, ką dedu į burną. Tačiau nors šiaip dažnai akcentuojama, kokia sportininkui svarbi mityba, realybė yra kiek kitokia. Esame paprasti žmonės – tenka valgyti neplanuotose vietose ir pan. Juo labiau su sese negyvename sporto stovyklų režimu, kur griežtai skaičiuojamos visos kalorijos.
- Sunku buvo nusėdėti nebėgiojant?
-
Milda: Karjeros iššūkis buvo nemažas, nes teko stipriai sumažinti krūvį. Vos pagimdžius irgi buvo kiek panikos, bet dabar jau apsiprantu. Suprantu, kad dabar nebesu visiška savo laiko šeimininkė. Atsirado dar vienas prioritetas – šeima. Tačiau nekantrauju, kada su pilna jėga grįšiu į ritmą ir įgysiu buvusią ar dar geresnę formą. Aišku, svarbiausia sveikai grįžti, jei neneš kojos, tai ir nelėksi.
Monika: Iki penkto šešto nėštumo mėnesio dar bėgiojome, tik mažesnius atstumus, tačiau jau kai atsirado didesnis pilvas, nebesinorėjo rizikuoti. Nors dabar jau nebėgioju, daug vaikštau – kokius penkiolika aštuoniolika kilometrų, nueinu ir į sporto salę. Galvoju, gal jau reikia dar sumažinti krūvį. Tačiau nors jau nėštumas visai į pabaigą, nejaučiu jokio sunkumo, puikiai jaučiuosi. Gal bent likus porai savaičių iki gimdymo reikės sumažinti apsukas
(juokiasi).
- Ko nesiūlytumėte kitoms besilaukiančioms moterims?
-
Monika: Neišsikelti iššūkių, nesiimti naujų veiklų, apskritai nepradėti sportuoti, jei to anksčiau nedarė. Reikėtų užsiimti įprasta veikla. Kadangi mūsų organizmas prie pakankamo krūvio buvo pripratęs, daug didesnis stresas būtų išvis atsisakyti fizinio aktyvumo.
- Ką jums reiškia bėgimas?
-
Monika: Nors sportuoti pradėjome gana vėlokai – šešiolikos metų, bėgimas mums buvo gyvenimo atradimas. Kažkas piešia, dainuoja, o mes save išreiškiame bėgdamos.
Milda: Bet kuriuo atveju nuo sofos atsistoti ir pajudėti verta. Tuomet tiek nuotaika pagerėja, tiek svoris mažėja. Tai savaime dar prideda geros nuotaikos
(šypsosi).
- O ką manote apie dar pakankamai kojų neapšilusius mėgėjus, skubančius bėgti dabar populiariuose maratonuose?
-
Monika: Išties labai daug pradedančiųjų sportuoti šiandien kreipiasi į specialistus, patyrusius trenerius. Tik maža dalis pradeda sportuoti su jais nepasikonsultavę. To nepadarę ir maratono neįveikę greitai supranta, kad pagalba iš šalies yra reikalinga. Prieš leidžiantis į tokią trasą vertėtų bent pusę metų pasitreniruoti. Aišku, įmanoma įveikti maratoną ir bėgiojant vos mėnesį, tačiau klausimas, kokios bus pasekmės sveikatai.
Milda: Gerai, kad šiandien bėgioti tapo madinga. Bet koks saikingas sportas yra naudingas. Tačiau jei nepatinka bėgti, tada geriau važiuok dviračiu. Nereikia savęs kankinti.
- Šiuolaikiniai vaikai mieliau renkasi išmanųjį telefoną nei bėga stadione. Gal žinote receptą, kaip pakeisti situaciją?
-
Monika: Na, tėvams juk lengviau pakišti telefoną, nei pačiam kartu su vaiku palakstyti. Norint, kad vaikas būtų aktyvus, pirmiausia patiems tėvams reikia rodyti pavyzdį. Taip pat pasiūlyti kokių žaidimų. Anksčiau jų patys vaikai įvairiausių prisigalvodavo, tačiau dabar jų fantazija kažkokia prigesusi.
Milda: Net kalbant apie profesionalų sportą išties keista tai, kad, pavyzdžiui, nors brolio mergaitės mato mūsų pavyzdį, jog parsivežame apdovanojimus – taures, medalius, išvažiuojame į varžybas, tuo visai nesidomi. Galbūt šiandien vaikams tokio neapčiuopiamo įvertinimo nebereikia? Užtenka rankose telefoną turėti. Pati jau dabar pratinuosi leisti laiką su sūnumi aktyviai ir kartu produktyviai – ar mankštelę, ar masažą padaryti. Jau dabar svajoju, kaip sūnų į stadioną pasiimsiu, bėgiosiu, o jis galės ant žolytės vartytis
(šypsosi).
Komentuoti: