„Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose Metų geriausio operatoriaus apdovanojimą pelniusio Mindaugo Survilos (34 m.) dokumentinė juosta „Sengirė“ garbingai uždarė šių metų festivalį „Kino pavasaris“, o vyras džiaugiasi dar ir tuo pat metu gimusia dukryte Elena.
„Jei mieste pabūnu kokią savaitę, pagaunu save, kad tapau neramus, nerandu vietos. Mane pažįstantys, žiūrėk, jau laido užuominas: „Važiuok į mišką!“. Miške aš turiu „laiką su savimi“,“ – sako operatorius Mindaugas Survila.
- Šie metai jums dosnūs kaip niekada: pasaulį išvydo dukrytė Elena ir daugiau nei dešimtmetį kurtas filmas „Sengirė“. Ar didelės svajonės taip ilgai iki mūsų keliauja?
- Sunku atsakyti, kiek „keliavo“ dukrytė, bet „Sengirė“ – tikrai ilgokai (
juokiasi). Įdomiausia tai, kad finišą ir filmas, ir mažoji pasiekė tuo pat metu. Gimė dukra, o po trijų valandų aš jau turėjau stovėti ant scenos prieš didžiulę auditoriją. Emociškai tai buvo taip stipru! Vos galėjau kalbėti – nuovargis, jaudulys buvo didžiuliai.
O svajonė sukurti dokumentinį filmą apie gamtą kirbėjo nuo vaikystės. Pagrindinis mano tikslas – papasakoti žmonėms, kad miške auga ne vien medžiai, kuriuos galima parduoti, bet yra ir labai daug gyvūnų, paukščių. Kai nelieka miško – gyvūnai netenka namų.
- Iš kur tokia meilė gamtai? Ar šalia turėjote žmogų, kuris jus „vedė už rankos“?
- Kiek save atsimenu, mėgdavau eiti pasivaikščioti į mišką, laukus. Nuo mažens jaučiau norą fiksuoti tai, ką matau. Tik kamera mano laikais kainavo kaip geras namas (
juokiasi), tad pradėjau nuo fotografavimo.
Kai baigiau biologijos studijas, kurį laiką techniniu darbuotoju dirbau šalia talentingo operatoriaus Audriaus Kemežio. Buvau šalia, stebėjau, mokiausi...
- O ką veikė jūsų žmona, kol vyras, pavirtęs žalčiu, šliaužiojo su kamera?
- Būdavo namuose (
juokiasi) – juk reikia kam nors vaikais rūpintis. O kol mažųjų dar nebuvo, žmona tyrinėjo ruonius Škotijos pakrantėse. Ji - mokslininkė. Nesusitikdavom kartais ir kelis mėnesius.
- Gamta svarbi ne tik judviem, bet ir trimečiui Jonui?
Mes ir gyvename, galima sakyti, gamtoje – vos žengę per namų slenkstį, užlipame ant žolės, plius penki žingsniai – ir miške. Net mūsų gyvenvietės pavadinimas „Juodšiliai“ mums itin tinka (
šypsosi).
Sūnus - judrus, su juo ramiai nepasėdėsi: bėga, važiuoja dviračiu, nori visur kartu eiti. Mudu dažnai žingsniuojame į mišką. Jonas drąsiai tyrinėja, o aš skatinu tai daryti, pasakoju, suteikiu žinių. Manau, turiu vaikui suteikti laisvę. Mano pareiga tik perspėti, kuris gyvis gali įkąsti gindamasis, o kurį liesti – saugiau. Esu tos nuomonės, kad vaikas daug ką turi patirti savo kailiu, negalima jo nuolat stabdyti.
Jei bitė įgėlė – su ja jau bus atsargesnis ateityje.
Žinote, kai ilgą laiką prabūni miške, namuose esanti kėdė ar fotelis atrodo kaip tikras stebuklas, patogumo viršūnė. Taip pat ir vaikas, jei visą laiką laisvas laksto po laukus, miškus, nuvažiavęs į miestą ilgai neištveria „ant asfalto“, jį traukia grįžti į savo aplinką.
- Čia pat Mindauginės – jūsų vardo šventė, ar jas taip pat švęskite gamtoje?
- Tiesą sakant, kelerius pastaruosius metus absoliučiai visą laisvą laiką skyriau filmui – montuodavau nufilmuotą medžiagą ar keliaudavau „medžioti“ naujos. Žinoma, himną sugiedoti būtina, tačiau ypatingos šventės neruošdavau. Tik kai nuvažiuoju pas tėvus, ten būnu pagerbtas, net vainiką man nupina.
- Jūsų vardo gavimo istorija ypatinga?
- Kiek atsimenu, tėtis su labai geru draugu sutarė, kad gimus antriems vaikams apsikeis pirmagimių vardais. Taigi, mūsų šeimos vyresnėlio Vytauto vardas „atiteko“ tėčio draugo dukrai – ji tapo Vytaute, o aš tapau Mindaugu, kaip tėčio draugo vyresnėlis sūnus. Tačiau, matyt, tai linksmoji istorijos pusė. Iš tiesų Mindaugu turbūt tapau dėl to, kad mūsų šeima patriotiška: mylinti Lietuvą, Sibirą ištvėrusi. Tokie vardai kaip Vytautas, Mindaugas mums turi didelę reikšmę.
- Grįžkime prie „Sengirės“ filmavimo. Daug laiko teko praleisti gamtos apsuptyje, visiškoje vienumoje – tai skamba romantiškai, bet, matyt, tik neišbandžius savo kailiu?
- Beveik visą laiką filmuodamas praleidau vienas miške. Jei filmuoju prie lizdo, reikia viską susiruošti iš anksto, naktį. Taigi, kolega padeda sunešti, pritvirtinti aparatūrą ir išeina... kokiai parai. Lieku budėti, laukti „kadrų“. Lipti žemėn galiu tik kitą naktį. Manau, mažoje palapinėje išbūti tiek laiko su kuo nors ir negalėčiau – tik su savimi tiek gali ištverti (juokiasi). Didžioji dalis filmo sukurta iš nuolatinio laukimo: kol kas nors atskris, atšliauš, atsėlins...
- Esate atsargus, patyręs, bet gal vis tiek koks gyvūnas nustebino?
- Lietuvos sąlygomis iš tiesų žmogus yra „aukščiausias gyvūnas“ - būtent mūsų visi kiti bijo. Na, gal išskyrus uodus ir erkes. Iš tiesų su uodais ir buvo tokia netikėta situacija. Paprastai jie sukasi ne aukščiau kaip penki metrai nuo žemės, aš buvau įsitaisęs gal dvidešimt metrų medyje, bet uodai pakilo iki pat manęs ir užpuolė negailestingai: linko į akis, ausis, nosį. Šiaip dėl tokių dalykų nepykstu, nes jeigu einu į mišką, turiu ir pamaitinti jo gyvūnus (
šypsosi). Reikia ne tik imti, bet ir duoti.
- Egzistencinių klausimų kildavo ilgą laiką būnant vienam?
- Jei mieste pabūnu kokią savaitę, pagaunu save, kad tapau neramus, nerandu vietos. Mane pažįstantys, žiūrėk, jau laido užuominas: „Važiuok į mišką!“. Miške aš turiu „laiką su savimi“. Kai pagalvoji, kodėl esame įsitempę, jaudinamės, nerandame ramybės? Nes kažko nesuprantame, „plėšome save“, nerandame atsakymų. O būdamas vienas, su savimi, susidėlioji prioritetus, atsijoji, kas yra svarbu, o kas – ne, ką reikia daryti, kad būtų geriau. Kai tampa aiškiau, pajunti palengvėjimą. Deja, tai trunka tik kurį laiką, mat vėl įsisuki į rutiną, vėl atsiranda rūpesčių, nemalonių situacijų... Tada vėl galima važiuoti į mišką (juokiasi).
Komentuoti: