Margarita Bareikytė (29 m.) - pozityvių idėjų nestokojanti jaunosios kartos kino ir teatro režisierė. Tiesa, menininkė neapsiriboja tik režisūrine veikla, ji dar vadovauja galerijai, organizuoja renginius, dirba su įvairias projektais ir, kaip pati sako, tiesiog „kaifuoja“ nuo tokios veiklų gausybės.
„Manau, kad viskas prasideda nuo galvos, taip, kaip save pats užprogramuoji. Jeigu jauti pasitenkinimą, nors fiziškai ir esi pavargęs, psichologiškai jautiesi gerai, ką nors naudingo padaręs. Kai tavo psichikai gerai, gerai ir kūnui“, - sako kino ir teatro režisierė Margarita Bareikytė.
- Kaip suprantu, vien teatro jums negana. Veiklų gausa leidžia geriau save realizuoti?
- Teatras mano gyvenime yra nuo paauglystės. Visada buvau susikoncentravusi į jį, bet šalia atsirado daugybė kitų veiklų, pavyzdžiui, vadovavimas galerijai. Be to, visai neseniai baigiau kino režisierių kursus ir sukūriau autorinį filmą, kuriam ne tik parašiau scenarijų, bet ir muziką. Tačiau kai man reikia prisistatyti, sakau, kad esu kino ir teatro režisierė, o tik paskui aktorė, kompozitorė, vaizduojamojo meno kuratorė, vadybininkė ir t.t.
Jeigu žmogus yra aktyvus, projektai ir pasiūlymai ateina patys. Jeigu dirbčiau tik vienoje srityje, man tai greitai nusibostų.
Beje, vienas įdomesnių projektų, prie kurio šiuo metu dirbu, yra „Pozityvus dienoraštis“. Jame dalijamės teigiamomis istorijomis, kalbamės su pozityviais žmonėmis, kurie prisideda prie Lietuvos psichologinio klimato gerinimo. Kadangi žiniasklaida pateikia daugiausia neigiamas naujienas, nusprendėme kalbėti apie teigiamas.
- O kuo būtent jus žavi kūrybinė veikla?
- Vienas esminių dalykų, tai, jog galiu būti arčiau žmonių. Man irgi tenka nemažai dirbti su kompiuteriu, vis dėlto daug smagiau, kai galiu žmonėms nešti kokią nors naudą - ar bendraujant, ar atiduodant kūrybą, ar įkvėpiant kitą. Labai mėgstu bendrauti, esu, aktyvi ir todėl niekaip negalėčiau dirbti sėdimo, vienoje vietoje darbo. Jeigu atsiranda projektas, kai reikia daugiau pasėdėti, man darosi liūdna (juokiasi). Nuo monotonijos labai pavargstu, todėl iškart imu ieškoti kitos veiklos. Be to, ten, kur yra kūrybinė veikla, ten man tiesiog gera būti.
- Įvardinkite spektaklius ar projektus, kurie jums pačiai arčiausiai širdies?
- Vienas svarbiausių – pernai Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas spektaklis „Menas“. Jis man labai brangus, nes prie jo dirbo visai nedidelė komanda, mes buvome ir scenografai, ir dailininkai, ir muziką pati parinkau. Tai buvo išteis daug jėgų pareikalavęs darbas. O taip pat šiuo metu intensyviai dirbu su projektu „Pozityvus dienoraštis“. Be to, dar ėmiau gilintis į kino meną, rašau scenarijus, planuoju sukurti dokumentinį filmą.
- Atrodo, tokia veiklų gausa turėtų sekinti, bet, kaip suprantu, nuo jų tik „pasikraunate“?
- Manau, kad viskas prasideda nuo galvos, taip, kaip save pats užprogramuoji. Jeigu jauti pasitenkinimą, nors fiziškai ir esi pavargęs, psichologiškai jautiesi gerai, ką nors naudingo padaręs. Kai tavo psichikai gerai, gerai ir kūnui.
- Visgi, kaip jums pavyksta atgauti jėgas? Koks yra jūsų poilsis?
- Man pats geriausias poilsis – kelionės. Aš daug keliauju. Štai visai neseniai grįžau iš Romos. Fiziškai ten visai nepailsėjau, bet dar labiau pavargau (juokiasi). Tačiau keliaudama atsigaunu emociškai, ir tai mane įkvepia kiekvieną rytą anksti keltis, eiti ir dirbti. Taip pat atgauti jėgas padeda sportas. Nors dabar kiek mažiau sportuoju, nes daug ko nebespėju.
- Kai žmogus toks užimtas, depresija jis greičiausiai nesiskųs...
- Tikrai taip. Aš apie tai daug galvojau, kai man teko nemažai laiko praleisti prie kompiuterio ir man tai labai nepatiko. Bet juk yra daug žmonių, kurių darbo įrankis kompiuteris. Žmonės skirtingi: vieni nori ramiai, netrikdomi daryti darbus, kitiems tos ramybės nereikia. Tai priklauso nuo charakterio, bet manau, kad jeigu nori būti laimingas, turi judėti. Judėjimas yra gyvybė, energija. Jeigu ilgai sėdėdamas pasijauti negerai, išeik pasivaikščioti, pabėgioti, o geriausia – sportuok. Judėjimas tikrai suteikia laimės. Kai man būna liūdna, einu pabėgioti. O jeigu jau tingiu bėgioti, tai bent jau aktyviai vaikštau.
- Tikite, kad derinant karjerą ir šeimą galima rasti aukso vidurį?
- Netikiu, kad galima viską subalansuoti. Yra skirtingi gyvenimo etapai ir juose išdėliojame skirtingus prioritetus. Dabar mano prioritetas – karjera, tad šiandien savęs neįsivaizduoju sėdinčios namuose ir auginančios vaikus. Bet ateis laikas, kai pavargsiu, sėdėsiu vienoje vietoje ir būsiu tuo patenkinta. Todėl nemanau, kad reikia miksuoti skirtingus periodus. Netikiu, kad tą auksinį viduriuką galima surasti.
- Ne kartą minėjote „Pozityvų dienoraštį“, kuris sparčiai populiarėja. Juo piešiate pozityvesnį Lietuvos veidą?
- Projektas mane įkvepia. Matau, kad Lietuvoje yra daug aktyvių, norinčių keisti žmonių. Tiesiog mes apie juos nežinome. Todėl ir reikia apie tokius žmones kalbėti garsiau, kad jie įkvėptų kitus. Šie asmenys mane pačią „pakrauna“, užsinoriu ir aš ką nors keisti. Labai tikimės, kad taip ir bus, tai - vienas mūsų tikslų. Lietuva, deja, vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių, tačiau reikia suprasti, kad ne viskas mūsų šalyje yra taip tamsu. Čia gyvena daug šviesių žmonių, apšviečiančių niūrią dieną. Todėl mums reikia susitelkti ir labiau vienas kitu tikėti.
Komentuoti: