Olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė- Zadneprovskienė (30) neseniai iš Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionato sugrįžo pasipuošusi aukso medaliu. Ir jau ruošiasi paskutiniam šio sezono startui – pasaulio čempionatui. Tačiau pergalę po pergalės skinanti Lietuvos sportininkė stengiasi būti ir pavyzdinga mama bei žmona.
„Man baisiausia ne tada, kai aš sergu, bet kada serga vaikas. Tokiais momentais labiausiai skauda širdį. Kai vaikui bloga, atrodo, jau geriau man būtų bloga“, - sako olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė.
- Paprastai matome paradinę sėkmės lydimo sportininko pusę – laimėjimus, ant krūtinės užkabintus medalius, iš susižavėjimo plojančius gerbėjus. Ir neįsivaizduojame, kiek jėgų, energijos bei nervų sportininkas įdeda į kiekvieną pergalę. Tad kokia yra medalio kaina?
- Kaina - didžiulė. Esi visiškai pasišventęs sportui, kai kada esi priverstas aukoti netgi šeimą. Tačiau vieną dieną tai atsiperka. Didžiausias viltis dedu į Europos ir pasaulio čempionatus. Jiems stengiuosi pasiruošti kuo geriau. Europos čempionatas jau baigėsi, visas varžybų maratonas eina į pabaigą, laukia tik paskutinis startas – pasaulio čempionatas.
- Paskutinės varžybos Europos čempionate, iš kur neseniai sugrįžote, kupinos įtampos: mišrių porų estafetėje buvote atsilikusi nuo lyderiais laikomų sportininkų, tačiau paskutinėje rungtyje prasimušėte. Kaip pavyko save suimti į rankas?
- Retenybė, kad paskutinėje rungtyje išbėgčiau pirma, kaip buvo olimpiadoje. Jeigu taip atsitinka, dažniausiai per paskutinę rungtį man nereikia labai stipriai išsikrauti.
Tačiau dažniausiai išbėgu vėliau ir tenka išsikrauti šimtu procentų - padirbėti iki galo. Ir dar ne visą laiką pavyksta laimėti medalį! Kai yra penkios rungtys, kiekvienas sportininkas turi savo stipriąją rungtį. Mano stiprioji rungtis - paskutinioji (bėgimas – red. past.), ten daugiausiai atsilošiu. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, koks atitrūkimas, kiek varžovių, kaip jos yra pasiruošusios.
- Ar dėl sporto neapleidžiate mamos ir žmonos pareigų? Gal iš šeimos narių sulaukiate priekaištų?
- Aš nelabai apleidžiu. Stengiuosi, kiek įmanoma, ir šeimoje dalyvauti. Aišku, porą pastarųjų savaičių, galima sakyti, vaiko nemačiau. Šiais metais pirmą kartą buvau toliau nuo vaiko. Bet dvi savaitės yra mažas laiko tarpas - kiti visiškai palieka vaikus. Sakyčiau, esu labai pavyzdinga mama.
- Jūsų vyras irgi garsus sportininkas – Lietuvos penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis. Ar jis nepavyduliauja, kad dabar visas dėmesys yra nukreiptas į jus?
- Jis yra supratingas žmogus. Jam pačiam tekdavo atlaikyti nemažą visuomenės dėmesį. Tikrai nepajutau, kad būtų pavyduliavęs, jog manimi domimasi, iš manęs prašoma interviu ir pan. Jis supranta, kad tokia yra sportininkų dalia. Mes atstovaujame Lietuvai, žmonėms įdomu, kaip startuojame, kaip mums sekasi, įdomu išgirsti mūsų nuomonę tam tikrais klausimais.
-
Kaip save palepinate po varžybų?
- Apskritai nelabai yra laiko relaksacijai. Netgi ir dabar, grįžus iš Europos čempionato, namie prisikaupė tiek daug darbų. Tvarkau šeimos reikalus – toks ir poilsis. Vėliau su vyru kur nors išvažiuosime. Sportininkų laisvalaikis visą laiką būna aktyvus.
- Bet gi jūs prisilakstote, prisišaudote varžybose...
- Iš tikrųjų prišaudome, prisilakstome, bet sportininkai negali sau leisti gulėti išvertę bambas. Mūsų poilsis būna pakankamai aktyvus: tai bėgi, tai plauki, tai važiuoji dviračiu.
-
Sportininkai ypač rūpinasi sveikata. Ar dažnai tenka kreiptis į gydytojus?
- Kaip sportininkai, mes turime kelis kartus per metus pasitikrinti sveikatą. Be abejo, rūpinuosi savo sveikata: pasidarau kraujo, šlapimo tyrimus, tikrinu širdelę. Visgi esu sportininkė. Daug energijos išeina, organizmas išeikvoja ir mineralų, ir vitaminų. Tačiau aš gyvenu taip, kaip gyvena visi normalūs žmonės. Valgau daug, nors stengiuosi rinktis kuo geresnį, labiau subalansuotą maistą. O sveikatą tikrintis būtina, nes turiu žinoti, kokios esu būklės: ko trūksta, kuo organizmą reikėtų papildyti. Tačiau man baisiausia ne tada, kai aš sergu, bet kada serga vaikas. Tokiais momentais labiausiai skauda širdį. Kai vaikui bloga, atrodo, jau geriau man būtų bloga. Galvoju, ką galiu padaryti, kad vaikas pasijustų geriau.
- Ar vaiką vesdama į polikliniką pastebite spragų Lietuvos medicinos sistemoje?
- Visur yra spragų. Žinot, aš tikrinuosi pas sporto gydytoją - dispanseryje. Būtent ten esantys gydytojai viską daro taip, kaip reikia. Bet iš sportinės pusės norėtųsi kvalifikuotesnių gydytojų, kad viskas būtų tiriama išsamiau, nes sportininkas yra ne eilinis žmogus, kurį pakaktų tiesiog bendrai ištirti. Norėtųsi, kad sveikatos ištyrimas būtų kur kas geresnis. Pas mus metodika yra kitokia nei užsienyje.
Ten medicinos lygis kur kas aukštesnis. Dėl to, manau, ir jų sportiniai rezultatai yra kur kas aukštesni. Tai irgi turi įtakos. Atsižvelgiant, kaip užsienyje tiriami sportininkai, koks vyrauja požiūris, kokia metodika, mums dar labai toli iki tokio lygio. Tiesiog reikia džiaugtis, kad mes, Lietuvos sportininkai, dar esame stiprūs ir parodome tikrai neblogų rezultatų. Bet jeigu viskas būtų taip, kaip užsienyje, būtume dar stipresni ir turėtume daugiau čempionų.
- Kuo jūs svajojote būti užaugusi? Negi sportininke?
- Iš pradžių turėjau išreikštą polinkį į menus - norėjau dainuoti, paskui lankyti baletą. Tačiau pradėjau lankyti plaukimą. Lankiau ir skautų būrelį – buvo visokiausios veiklos, tačiau labiau patraukė sportas. Aš visiškai ne menininkė.
-
Tai jau nebedainuojate?
- Ne, nebedainuoju, bet pakalbėti mėgstu. (Juokiasi.) Man neduok pavalgyti, bet duok pakalbėti.
Komentuoti: