- Kaip pasikeitė atmosfera jūsų namuose, santykiai su vyru, su vyresnėle dukra gimus mažylei Elžbietai?
- Viskas pasikeitė tik į gera! Iki šiol esame didžiulėje euforijoje. Vaikas man absoliučiai netrukdo užsiimti mėgstama veikla, tad gyvenu visavertį gyvenimą (juokiasi). Mažyle tik džiaugiamės! Ji mums atnešė daug energijos, teigiamų emocijų.
Vyresnėlei Barborai iš pradžių, matėme, buvo nedrąsu, baugu: kaip čia bus gimus kūdikiui, ar nesumažės mūsų dėmesys jai. Tačiau, manau, ji greitai įsitikino, kad tėvų požiūris į ją nepasikeitė. Dar daugiau – ji pasijuto labai svarbi, mat vis gauna užduočių prižiūrėti sesę ir labai tuo didžiuojasi. Barbora yra pelniusi tokį mūsų pasitikėjimą, kad kuriam laikui net galime jai palikti sesę. Noriu tik tikėti, kad ir toliau viskas taip būtų.
 
- Ar nejučia persidėliojo ir jūsų pačios vertybės? Būti namuose, daug laiko skirti augančiai dukrai tapo svarbiau nei dainuoti?
- Tik trys savaitės praėjo po dukrelės gimimo ir aš jau mielai pratęsiau ankstesnius darbus. Nesulėtėjo nei tempas, nei veiklų sumažėjo. Su vyru Edmundu draugiškai dalijamės buities rūpesčius, į pagalbą ateina močiutės, tad galiu tik džiaugtis, kad turiu visas galimybes tiek tęsti karjerą, kiek tik man pačiai norisi.


 
- Dažniausiai labai smagu iš šalies stebėti dukros ir tėčio ryšį. Kaip jūsų vyras Edmundas elgiasi būdamas su mažąja, o kaip – su vyresnėle dukra?
- Abi mano dukros yra absoliučios tėčio mylimukės, manipuliatorės, meilės ir kas tik nori. Gal ir nėra labai drąsu pripažinti, bet jaučiu, kad jų ryšys su tėčiu yra stipresnis net už mano ir jų. Tačiau ramiai leidžiu šiai trijulei dalytis pačiais šilčiausiais jausmais, nes tai visapusiška laimė jiems visiems.
Žinoma, mažajai manęs dar labai reikia, nes taip gamtos surėdyta, tačiau dažnai stebiu jos ir tėčio ypatingus santykius. Tėtis daro absoliučiai viską, ką standartiškai darytų mama, o ir niekada vyro neturiu prašyti ar raginti pasirūpinti dukromis. 
 
- Prabėgo nemažai metų nuo jūsų pirmagimės Barboros auginimo. Ar prisimenate, kaip jautėtės augindama ją, ir kaip dabar – Elžbietą? 
- Kai gimė Barborytė, visų pirma mūsų buvo kita visuomeninė padėtis – dar daug blaškėmės po pasaulį, laukimo momentas buvo ne toks ramus. Tad ir pati Barborytė buvo „sudėtingesnis“ kūdikis: daugiau verkė, prasčiau miegojo naktį, reikėjo labiau prižiūrėti. O gal ir mes patys neturėjome tiek patirties prižiūrint vaikelį, nenuspėjome verkimo priežasčių – vis dėlto pirmas vaikelis. O štai Elžbieta yra absoliučiai prognozuojamas vaikas – visuomet aiškiai suprantu, ką verkimu ji nori pasakyti, ko šią konkrečią akimirką jai stinga. Jaunėlė puikiai miega, auga tiesiog akyse. Šįkart jaučiuosi daug užtikrintesnė, o kartu – ramesnė. Vis pagalvoju, kad gal čia ir Zodiako ženklas ką nors lemia. 
 
- Elžbieta, gimusi paskutinę senųjų metų dieną, yra Ožiaragis, Žemės ženklas...
- Mudvi su Barboryte panašios – abi Vandeniai, gimusios tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. O štai Elžbieta irgi nenusileido sesei, pasirinkusiai mano gimimo dieną, ir nutarė, kad nebus šimtmečio vaikas – gims anksčiau, gruodžio 30-ąją.


 
- Ar turite mielų, jaukių ritualų, kurie atsirado gimus dukrai? Pavyzdžiui, būtinai jai padainuoti prieš miegą ar pabudusią pasitikti su šypsena?
- Specialių ritualų lyg ir neturime, tačiau visą laiką su meile einame miegelio ir pabundame su šypsena. Močiutė mažąją vadina šypsenėle, mat ji visada šypsosi, mielai bendrauja su aplinkiniais: kai važiuojame pas gydytoją, susitinkame su kolegomis ar tiesiog mielai pažindinasi su naujais žmonėmis.
 
- Mažylius auginančios mamos, dar turinčios ir karjeros užmojų, paprastai jaučia didelę laiko stoką. Tačiau sakome, kad svarbu pasirūpinti ir savimi. Ar išliko bent keletas jūsų pomėgių, savęs palepinimo momentų, kuriems visada randate laisvą valandėlę? 
- Gimus Elžbietai nepasikeitė absoliučiai niekas, išskyrus tai, kad atsirado dar vienas šeimos narys (šypsosi). Tačiau, pripažinkime, jei tikrai norime ką nors nuveikti, laiko visada atrandame, o jei ko nors privengiame, prisidengiame laiko stoka. Ypatingų savęs lepinimo procedūrų niekada neturėjau, tačiau tikrai randu laiko nueiti į kosmetikos saloną, kirpyklą. Man visada padeda vyras, draugiškai sutardami vienas kitam suteikiame galimybę užsiimti norima veikla.
Tikrai nesu už tai, kad reikia visu šimtu procentų atsiduoti tik vaiko auginimui – juk visi turime ir kitų poreikių. Žinoma, jeigu gyvenime susiklostė tokia situacija, kad kitaip negali, tuomet tenka elgtis kaip išeina. Tačiau man ir vaikas, ir šeima leidžia nesustoti, tad mielai tęsiu savo darbus (šypsosi). 
 
- Elžbietai tuoj aštuoni mėnesiai. Kokia asmenybė ji auga?
Sunku būti užtikrintai dėl ateities, juk ji dar tokia mažai! Bet jaučiu, kad ji bus racionalesnė, mažiau imanti smulkmenas į širdį, lyginant su jos vyresne seserimi. Mūsų vyresnėlė Barborytė yra labai talentinga, bet tuo pačiu ir labai jautri. O štai Elžbieta bus linksmuolė, tad į rūpesčius greičiausiai žiūrės paprasčiau. Tikėkimės!  

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!