Kristiną Savickytę (43 m.) trumpai pristatyti nėra lengva. Ji ir trijų vaikų mama, ir aktorė, ir ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Šilkaus pupa“ įkūrėja, ir renginių vedėja, ir tas žmogus, kuris drąsiai sako savo nuomonę visuomenei aktualiais klausimais, ir...
Pašnekovė sako, jog atėjo laikas dalintis – tuo, ką sukaupė žingsnis po žingsnio kasdien eidama savo gyvenimo keliu.
„Džiugina tai, kad auga daug drąsesni vaikai nei kadaise buvome mes. Manau, tam didelę įtaką daro aplinka, auklėjimas, sąmoningesnis požiūris į tėvystę, į tai, kas yra vaikas“, - sako Kristina Savickytė.
- Esate iš tų mamų, kurios leidžia vaikams išbandyti beveik viską?
- Juokiasi... Oi ne, negalėčiau to patvirtinti. Na, savo mažajam Motiejui, kuriam dabar septyneri, leidžiu gerokai daugiau nei kadaise vyresnėlėms dvynėms. Matyt, brandi tėvystė leidžia suvokti, kad kai kurių kovų neverta kovoti. Vaikams suteikiu progą daugiau patirti savo kailiu.
Augindama Motiejų jaučiuosi atsipalaidavusi. Kai palyginu savo būseną prieš gerus penkiolika metų, kai auginau Justiną ir Gabiją, skirtumas dabarties naudai. Nors tąsyk irgi atrodė, kad žinau, kaip reikėtų vaikus auginti.
Dabar atėjo laikas, kai merginos užaugo. Metas jas paleisti. Bet kaip tai nelengva! Protu suvokiu, kad daugumą dalykų dukros gali suprasti tik patyrusios pačios. Juk nebūtina dalintis savo patirtimi apie net menkiausią galimą gyvenimo situaciją, tačiau mamos širdis dažnai tuksi ne proto ritmu...
-
Su vaikais kalbatės kiekvieną vakarą?
- Tai pavyksta tikrai ne visada. Ypač su vyresnėlėmis, – jos jau didelės, turi savo reikalų. O jeigu staiga pasiūlau pasikalbėti, ima manyti, kad štai pamokslausiu (
juokiasi). Todėl stengiuosi ištaikyti progą pokalbiui kažkur keliaujant, važiuojant į renginį, spektaklį.
Daugiau šansų pasikalbėti su manimi arba su tėčiu turi Motiejus. Bene atviriausi pokalbiai vyksta vakarais, kai imamės migdymo ritualų.
- Iš kokių kasdienių akimirkų supranti, kad tavo vaikas laimingas? Galėtumei prisiminti keletą pastarųjų momentų, kuomet mažasis Motiejus jautėsi kaip ant sparnų?
- Oi, mūsų Motiejus dažnai kaip ant sparnų! Jis linksmas absoliučiai visada, išskyrus kai jaučiasi neišsimiegojęs, po sunkesnės dienos.
Žiūrėdama į jį atrandu brandžios tėvystės džiaugsmą. Motiejus – „lengvas“ vaikas: džiugus, sukalbamas, ne pernelyg užsispyręs. Kai auginau Justiną ir Gabiją, tėvystę priėmiau kaip pareigą ir vargą. Du vaikai vienu metu – nėra lengva. Visi suprantame, kad rutina, buitis, kasdieniai darbeliai vargina, atrodo lyg ir beprasmiai.
Dabar stengiuosi mėgautis mažomis akimirkomis, nelaukiu „geresnių laikų“, kurie neva ateis vaikams užaugus.
- Viename interviu esi prasitarusi, kad, švelniai tariant, jau gerokai ūgtelėjusioms dukroms patinka leisti laiką su šeima. Turite ritualų, tam tikrų paslapčių? Kas vienija jūsų šeimą?
- Matyt, kelionės, atostogos. Manau, vaikams labai smagu matyti mamą, tėtį „kitame režime“: atsipalaidavusius, mažiau galvojančius apie darbus, neskubančius, įsileidusius daugiau laisvės. Mėgstame atostogauti važiuoti automobiliu. Aplankėme Lenkiją, Latviją. Žinoma, ilgą laiką būti gana mažoje erdvėje penkiese – iššūkis, tačiau galutiniai kelionės įspūdžiai sako, kad tai irgi turi savo žavesio. Pastebėjau, kad ne tiek svarbu, kur keliauji, – daug svarbiau, kad visa šeima kartu.
Mūsų šeimą suvienija ir paprasčiausi stalo žaidimai. Tai objektas, aplink kurį mielai sutupia ne tik mažasis ir jau ūgtelėjusios dukros, bet ir mudu su vyru. Mūsų dvynės stalo žaidimus labai vertina, nes joms tai šeimos tradicija, atėjusi iš vaikystės. Kartu žaisti, lenktyniauti, stengtis laimėti yra smagu!
- Su vaikais, dėl vaikų, vaikams, vaikus... Dažnos mamos mintys sukasi tik apie tai, ypač auginant kelis jų. Pasidalinkite patirtimi, kas jums padeda nepamesti savęs?
- Šis klausimas man – amžinas galvos skausmas (
šypteli). Nuolat balansuoju ant ribos, kur svarbu „nepamesti“ ir savo profesijos, ir išlikti moterimi, ir gera mama, ir žmogumi, kuris kažkuo domisi... Tai amžina kova.
Visų pirma, man svarbu įsivardinti garsiai, kas iš tiesų man patinka, kam aš noriu skirti savo laiko. Jeigu jaučiu, kad seniai neskaičiau knygos, tuomet ieškau laiko, kur tą knygą „įsprausti“. Nesivaikau mados išvažiuoti kažkur viena, pabėgti nuo šeimos, nes... pažįstu save – vos įpusėjus dienai imu galvoti, kaip greičiau sugrįžti pas man brangius žmones, imu ilgėtis.
Pastebėjau, kad mėgstu mokytis naujų dalykų. Taip tarsi pasiekiu kelių tikslų iš karto: sužinau kažką naujo ir atitrūkstu nuo rutinos, įgaunu įkvėpimo.
- Sakoma, kad norint pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Štai jūs rūšiuojate atliekas, prikeliate daiktus antram gyvenimui, vengiate plastiko. Papasakokite, ar ir visa jūsų šeima to laikosi?
- Mes apie tai atvirai kalbamės, o vaikai apskritai yra imlūs. Būtent jie yra mūsų paskata, o ne stabdis imtis naujų įpročių formavimo. Svarbu paaiškinti vaikui, kodėl imamės kažko naujo, o ne tik pristatyti tai kaip mamos ar tėčio idėją. Vaikai mielai priima idėjas, kuriomis tiki. Jie ima laikytis, tu laikaisi ir – tampate komanda (
šypteli). Tokiu būdu lengviau priimti naujoves...
- Įvairių projektų metu bendraujate su jaunimu. Kokia karta auga jūsų namuose ir kokį matote jaunimą didmiestyje, mažesniame miestelyje?
- Džiugina tai, kad auga daug drąsesni vaikai nei kadaise buvome mes. Manau, tam didelę įtaką daro aplinka, auklėjimas, sąmoningesnis požiūris į tėvystę, į tai, kas yra vaikas.
Apibendrinti labai sunku, nes keliaudama, pavyzdžiui, po Lietuvos bibliotekas, sutikau ir labai daug degančių akių: smalsių, aktyvių, imlių, tačiau buvo ir vietų, kur vaikai mažai besidomintys, nes aplinkui nemato gero pavyzdžio. Tai nepriklauso nuo miesto ar kaimelio dydžio, kuriame vaikas auga, svarbiau mokyklos, kurioje vaikas leidžia dienas, vertybės, atmosfera.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: