Prieš dvejus metus pradėjęs solinę karjerą ir jau pristatęs albumą, daugumai gerbėjų žinomas kaip buvusios muzikinės grupės „Karma“ vokalistas ir dainų autorius Kazimieras Likša (26 m.) šiandien jaučiasi įgyvendinęs svajones ir dabar gali mėgautis darbo vaisiais. Visgi kūryba neišsenka ir muzikinė sfera Kazimiero nė neketina paleisti.
„Man šeima yra ramybės oazė, kurioje visada esi laukiamas, suprastas, išklausytas. Turi dėl ko stengtis, dėl ko gyventi, į ką atsiremti. Įsikibus vienas į kitą kur kas lengviau įveikti gyvenimo išbandymus“, - sako vokalistas ir dainų autorius Kazimieras Likša.
- Kaip suprantu, jūsų gyvenime yra ne tik muzikinė veikla?
- Dirbu ir vienoje įmonėje kaip renginių vadybininkas, rašau ir scenarijus. Tad ne tik muzika yra mano gyvenime. Bet man tai nėra nauja, visada buvau pats sau vadybininkas.
- Bet ar jums tai įdomu?
- Nusibosta. Tie pašaliai dalykai sukelia daug streso. Ypač, kai reikia organizuoti viską: įrašus, repeticijas, reklamą, suderinti koncertų datas, rašyti spaudos pranešimus. Tokie dalykai vargina, bet jeigu supranti, kodėl tai darai, kuo tai tau svarbu, apie tai pernelyg negalvoji.
- Kada suvokėte, kad būsite muzikantas?
- Kai buvau penkiolikos šešiolikos metų, namuose dainuodavau mylimų atlikėjų dainas. Tuomet toks tarsi vaizdinys prabėgdavo, kad norėčiau būti scenoje, dainuoti. Man tai neatrodė kaip kvaila svajonė, todėl pradėjau tuo gyventi. Ėmiausi groti gitara, tiesiog „ardavau“ prie jos. Išmokęs pirmuosius akordus, pradėjau kurti dainas. Nuo to laiko iki dabar taip pat ir gyvenu.
- O kodėl nusprendėte dainas kurti lietuvių kalba?
- Paauglystėje klausiau įvairių grupių, kurios tuo metu kaip tik kilo. Jos dainuodavo angliškai. Dalyvaudamas diskusijose girdėjau nuomonių, kad kurti lietuviškai - beviltiška. Tokioms mintims prieštaravau. Žiūrėdavau Andriaus Mamontovo koncertus ir stebėdavau auditorijos reakciją. O dainuojant angliškai publika nepajusdavo to intymaus ryšio, ką atlikėjas nori pasakyti. Tuomet ir nutariau, kad kursiu tik lietuviškai.
- Kaip gimsta tekstai? Per kančias?
- Nežinau, ar tai - kančia. Galbūt labiau kūrybinis epizodas, kai jaučiuosi sudirgęs. Kai apima bloga nuotaika ir atrodo, kad viskas yra ne taip, vadinasi, artėja dainos parašymo momentas. Imu reflektuoti gyvenimą, ir tai perkeliu į kūrybą. Tai užtrunka ir kartais išsigąstu, kuomet mėnesį ar net kelis neparašau dainos. Bandau groti, bet neišeina, todėl kūryba tampa dirbtina. Bet ateina diena, kai visai netikėtai „užkabini“ melodiją ir. Tai toks momentas, kai pagauna mūza ar įkvėpimas ir gimsta daina.
Niekada nesu kūręs iš džiaugsmo. Kai esu laimingas, man nesinori kurti, tuo metu tiesiog dalinuosi džiaugsmu su artimaisiais. Kūryba ateina, kuomet apima sunkesnis gyvenimo periodas ar kyla filosofinės mintys. Paradoksas, kai iš liūdesio ką nors parašau, tampu pats laimingiausias.
- Kūrybinis procesas yra tarsi terapija...
- Kartais kūryboje bandome sustiprinti jausmus, išreikšti juos tokiomis frazėmis, kurios dar labiau išryškina emociją. Bet taip yra ne tik kūrėjui. Visi gyvenimuose turime ką nors, kas priverčia susimąstyti, pasijausti blogai. Ir tuomet ieškome būdų, kaip su tuo susidoroti. Labiausiai nusiraminu, kai parašau dainą. Visada žmonėms rekomenduoju, jeigu nežinai, kaip susidoroti su problemomis, surašyk mintis, sudėk jas ant lapo. Jeigu nepatinka ką jauti, sudegink, padaryk tai kaip kokį ritualą, kad paleistum tai, kas slegia. Lygiai taip pat darau su dainomis. Į jas sudedu viską, kas man atrodo svarbu, skaudu ir tada pasidaro lengviau gyventi.
- Sveikame kūne, sveika siela... Kaip jus rūpinatės fizine sveikata?
- Esu iš tu žmonių, kuriems reikia prisižiūrėti. Nuolat ieškau savo sporto. Man tai yra svarbu, nes noriu ir scenoje gerai atrodyti, ir apskritai gerai jaustis. Siekiu atrasti tai, kas man patinka, o ne ką neva reikia daryti. Šiuo metu galvoju apie krossfit‘ą, nes man patinka sportas, reikalaujantis ištvermės.
Man didelį įspūdį paliko ėjimas. Mes su žmona per medaus mėnesį nusprendėme eiti portugališką Camino de Santjago kelią (nuo Porto iki Santjago de Kompostela), kurio atstumas yra trys keturi šimtai kilometrų. Ėjome dvylika dienų. Po jų kūne pasijautė visiškas pokytis, nes Portugalija yra be galo kalvota šalis: gali dešimt minučių lipti į vieną kalną, po to leistis ir vėl kilti. Tad visos tokios dienos ir buvo aukštyn – žemyn.
Taigi, kai tik turiu progą, mėgstu pasivaikščioti. Kartais sekmadieniais su žmona nusprendžiame kur nors nuvažiuoti ir tiesiog vaikščioti.
- Koncertai, renginių organizavimas atima laiką iš buvimo su antrąja puse ar vis dėlto pavyksta suderinti šeimyninį gyvenimą ir darbinę veiklą?
- Labai paprastas dalykas – reikia nepamiršti eiti į pasimatymus (šypsosi). Laiko lieka vis mažiau, todėl būtina paskirti nors vieną vakarą artimiausiam žmogui. Jis nebūtinai turi būti ypatingas, galima veikti bet ką, bet svarbiausia būti kartu, išklausyti vienas kitą. Kartais stebiu jaunų porų santykius. Mus užvaldo principai, noras būti teisiam. Kai kyla konfliktai, vienintelis dalykas, kurį reikia išmokti, tai įsiklausyti. Nereikia bandyti įtikinti kito žmogaus. Jeigu su juo nori būti, turi nebandyti jo pakeisti, bet priimti tokį, koks yra. Jei tai pavyksta, vadinasi, tai yra tas žmogus.
- O ką jums apskritai reiškia šeima?
- Man šeima yra ramybės oazė, kurioje visada esi laukiamas, suprastas, išklausytas. Turi dėl ko stengtis, dėl ko gyventi, į ką atsiremti. Įsikibus vienas į kitą kur kas lengviau įveikti gyvenimo išbandymus.
Nors šeimos formų gali būti įvairių. Aš, pavyzdžiui, turi geriausią draugą, su kuriuo bendrauju nuo antros mokyklos klasės. Tas žmogus nebėra man tik draugas, jis man kaip brolis, kuris apie mane viską žino. Jis irgi yra mano šeima. Šeima nėra tik kraujo ryšiai, tai daug daugiau.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: