Prieš kelerius metus dainininkė Judita Leitaitė (54 m.) patyrė avariją – buvo spėliojama, ar publikos numylėtinė iš viso pakils iš patalo. Praėjus ketveriems ištvermės, stiprybės ir užsispyrimo reikalaujantiems metams pripažinta solistė toliau gyvena visavertį gyvenimą: daug koncertuoja, susitinka su gerbėjais Lietuvoje ir užsienyje, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
- Judita, ar po avarijos stipriai pasikeitė jūsų gyvenimas?
- Avarija paliko nemažą pėdsaką. Aš jaučiu skausmus, kurie, matyt, išliks visą gyvenimą. Ir koja, ir sulaužyti šonkauliai, ir mentė ypač reaguoja į orų pasikeitimus. Bet aš laiminga, kad jau po antros kojos operacijos, aš jau galiu apsiauti aukštakulnius. Niekad neužmiršiu, kai mano draugas kunigas Arūnas Peškaitis atėjo manęs aplankyti į reanimaciją. Nežinau, kas man šovę į galvą, kad aš jo paklausiau: Arūnai, kaip tau atrodo, kada aš galėsiu apsiauti aukštakulnius? Jis pagalvojo, kad aš kliedžiu po narkozės.
Žinoma, avarija stipriai pakeitė mano gyvenimą. Juk iš pradžių į sceną išeidavau su šlepetėmis! Bet po truputį po truputį ir atsigavau.
- Kas teikia stiprybės sunkiais gyvenimo atvejais?
- Visai neseniai susimąsčiau: aš gyvenu tada, kai dainuoju. Į avariją buvau patekusi sausio 29-ąją (2010 m. – red. past.), o gegužės pradžioje jau dainavau koncerte Taikomosios dailės muziejuje. Į ligoninę ateidavo pianistė Nijolė Ralytė ir mes repetavome. Ligoninės salėje, kur stovėjo pianinas. Ten mes ir paruošėme programą. Man toks džiaugsmas, kai aš galiu atsistoti scenoje ir kažką pasakyti savo klausytojams. Kai žmonės mane priima, jaučiuosi nepaprastai laiminga. Štai važiavau koncertuoti į Druskininkus, sustojome Pirčiupių užeigoje išgerti kavos. Staiga ateina mus aptarnaujanti mergina ir atneša man numegztą angelą, linkėdama, kad jis mane saugotų.
- Jūsų pagrindinis darbo įrankis, be abejo, yra balsas. Kaip jį saugojate?
- Svarbiausias dalykas, apie kurį kalbėjo ir maestro Virgilijus Noreika, - reikia mažiau plepėti, nes plepėjimas labai vargina balso stygas. Ir garsusis tenoras Mario del Monaco, beje, geriausias visų laikų Otelas – savaitę prieš spektaklį jau nebekalbėdavo, o rašydavo raštelius. Bet kai jis žengdavo į sceną ir uždainuodavo – tai būdavo kažkas nepaprasto. Man taip neįmanoma. Aš dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – neseniai man suteiktas docentės vardas, - mokau Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Kaip aš galiu nekalbėti? Turi mokinius ir kalbi, o vakare dar laukia koncertai. Iš tikrųjų tą dieną reikėtų gulėti lovoje, valgyti, ilsėtis, mintyse kartoti tekstus. Ką darau daug metų, tai ryte eidama į dušą pirmiausiai apsiplaunu šiltu vandeniu, paskui paleidžiu minutei pačią šalčiausią vandens srovę ir laikau gerklės srityje. Tai mano rytinis ritualas. Iš tikrųjų mažai sergu, ypatingai peršalimo ligomis. Būna, koncerto dieną net ir ledų suvalgau.
- Gal savo balsą esate apdraudusi?
- Ne, apie tai nepagalvojau, o mintis – nebloga. Bet kad yra labai gerų balsų, už maniškį daug geresnių, kuriuos reikėtų drausti. Manęs tikriausiai jau nebedraustų. (Juokiasi.) Pasižiūrėkite, koks didžiulis jaunystės kultas, vyresnės kartos dainininkai nueina į antrą ar net trečią planą. Bet mano pamąstymai dabar atrodo tokie juokingi. Neseniai man teko lankytis vienoje neįgaliųjų stovykloje Monciškėse (prie Šventosios) Ir kai aš pasižiūriu į kitų žmonių nelaimes ir skausmus, kai tie žmonės praktiškai gyvena vežimėliuose, net gėda kalbėti apie savo problemas.
- Ar susimąstote, kokiai profesijai atstovautumėte, jeigu ne sėkmingai susiklosčiusi dainininkės karjera?
- Aš visą laiką norėjau būti gydytoja. Dar maža būdama, atsimenu, leisdavau švirkštus savo žaislams. Mokiausi gerai ir norėjau stoti į mediciną, tikriausiai ir būčiau gydytoja, nes nebijodavau kraujo ar panašių dalykų. Kiek man teko susidurti ir kiek aš pažįstu medikų, apie juos galiu pasakyti tik pačius geriausius žodžius ir kad jie dirba nežmoniškai sunkų darbą. Gydytojais pasitikiu absoliučiai.
- Ar jūsų namų vaistinėlė gausi?
- Aš su savimi nešiojuosi nedidelę vaistinėlę su pačiais reikalingiausiais vaistais. Ten rasite vaistus nuo galvos skausmo, validolį, nošpa, čiulpiamas tabletes nuo gerklės skausmo ir pan.
- Dabar labai populiaru gerti lieknėjimo tabletes. Ką apie tai galvojate?
- Kiekviena moteris nori atrodyti gražiai, o žurnaluose - pilna įvairiausių lieknėjimui skirtų kapsulių ir tablečių. Nuėjus į vaistinę kartais pasiklausiu: tai ką dabar pirkti? Net ir pačios vaistininkės jau nelabai žino, ką pasiūlyti, nes labai didelė pasiūla. Kartais pirkdavau tokias kapsules, pastarąjį kartą su obuolių actu. Ir ko tik nesugalvoja, kad tik parduotų prekę. Ypatingai veikia paveiksliukai su numestu svoriu. Bet manęs jau nelabai sugundysi tokiais dalykais. Aš jais nebetikiu. Vienintelis atsakymas į šį klausimus: jeigu nori išlaikyti gerą figūrą, nepersivalgyk! Aš grįžtu po koncertų labai pavargusi, neretai labai išalkusi, ir prieš naktį šiek tiek užkandu. Bet ne duonos su lašinukais, kaip anksčiau.
- Vadinasi, nesilaikote taisyklės: po šešių nieko nevalgyti?
- Kaip visąlaik juokauju: po šešių nieko, bet po aštuonių galima. (Šypsosi.) Aš labai nemėgstu svertis. Mano namuose yra svarstyklės, bet sveriuosi kartą metuose. Aš jaučiu pagal drabužius – koncertinės suknelės ir yra rodiklis, ar man reikia kažko imtis. Ilgą laiką laikiausi kopūstų sriubos dietos, kuri buvo gana efektyvi ir labai gerai išvalydavo organizmą.
- Gal turite nemalonios patirties, susijusios su alkoholio vartojimu?
- Ne paslaptis, kad anksčiau mėgdavau prieš koncertą išlenkti 50 gramų brendžio. Bet vieną kartą prieš koncertą Druskininkuose išgėriau truputį daugiau ir išėjau dainuoti lietuvių liaudies dainą „Saulelė raudona“, harmonizuotą Juozo Gruodžio. Aš ne žodžius pamiršau, bet pamiršau melodiją. Buvo didžiulis šokas. Paskui pianistas sugrojo melodiją ir viskas baigėsi gerai. Negaliu sakyti, kad piktnaudžiavau alkoholiu, tačiau dabar jo stengiuosi vengti.
- Ko labiausiai bijote eidama dainuoti savo klausytojams?
- Anksčiau labai bijodavau scenos, ypatingai „Dainų dainelės“, esu pirmoji šio konkurso laureatė. Dieve, kaip dabar prisimenu, kaip aš bijojau dainuoti! Ir man visą laiką iš to jaudulio burnoje prisirinkdavo daug seilių. Kūrinį reikėdavo taip atlikti, kad būtų pauzės ir aš galėčiau jas nuryti. Paskui tas pats būdavo ir akademijoje. O mano viena draugė, su kuria mokėmės, tiek bijojo scenos ir manęs vis prašydavo, kad prieš einant dainuoti iš visų jėgų trenkčiau jai per nugarą, jog skausmas nusmelktų baimę. O mano dukra groja smuiku – ji mokosi VDU Muzikos akademijoje Kaune. Visą laiką iš baimės jai šąla rankos. Bet taip yra ne visiems, kiti scenoje jaučiasi kaip žuvys vandenyje.
Komentuoti: