„Jau keleri metai nebenoriu paknopstom spėti visko. Patirti buvimą dabar yra kur kas reikalingiau, svarbiau ir sudėtingiau už tą „spėti viską“. Nes, jeigu nuoširdžiai sau prisipažintume, „to visko“ mums net ir nereikia“, - sako poetė Indrė Valantinaitė.
- Pradėkime nuo komplimentų – atrodai paslaptinga, pilna minčių, patirčių asmenybė. Kokiomis emocijomis, veiklomis gyveni šiandien? Kas tau atrodo svarbiausia?
- Dėl veiklų – kaip ir visad – dirbu žurnalistinį darbą arba užsiimu kūryba. O svarbiausia siekiamybe šiandien man atrodo, kad ir kas nutiktų – išlaikyti vidinę ramybę.
- Poezija mūsų laikais nėra madingas, masinis reiškinys. Tačiau panašu, kad ratas apsisuko ir eilių kūrimas, skaitymas vėl iškilo į paviršių: juo domimasi, žavimasi, dalijamasi. Pritartumei?
- Turbūt visais laikais, visuose kraštuose yra saujelė (sakoma, kad apie du procentus) jautriasielių žmonių, kurie jaučia poeziją, ja mėgaujasi, kuriuos ši meno sritis įkvepia ir stiprina. Dažnai patenku į tokias draugijas, kuriose menas yra laikomas didele vertybe. Bet puikiai suprantu, kad tai – tik tam tikra aplinka. Nemanau, kad artimiausiu metu poezijai gresia tapti masiniu reiškiniu. Na, nebent kokia istorinė katastrofa ištiktų ir poetams reikėtų palaikyti tautos dvasią (juokiasi).
- Prieš metus išleistą trečiąją knygą „Trumpametražiai“ vadini atsisveikinimu su idealizmu. Idealizmas transformavosi į kažką kita?
- Į gebėjimą priimti realybę tokią, kokia ji yra. Tik tada įmanoma tapti laimingesniam, pasitenkinti tuo, kas duota ir skirta, o ne ūbauti, kad tas ar anas turėtų būti kitaip, ir išvengti tų virkavimų „na, o kodėl man šitaip...“ Nors, aišku, būna dienų, kai ir jų pasitaiko. Turbūt net šventieji ar išminčiai retkarčiais ima ir suabejoja visa kuo. Manau, kad abejonė – augimo ženklas.
- Ar turi atsakymą į filosofinį klausimą – kas žmogų daro žmogumi?
- Taip, jau esu sau atsakiusi į šį klausimą. Žmonėmis mus daro visa, kas laiko „ant žemės“, neleidžia pakilti virš. Tai – mūsų baimės, puikybė, egoizmas, klaidelės ir kita. Neturėtumėme ydų – būtume nebe žmonės, o angelai (juokiasi). Taigi, posakis, kad nėra tobulų – labai teisingas.
- Pirmasis tavo naujausios knygos eilėraštis „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“ skamba kaip odė džiaugsmui. Esi optimistė?
- Manau, kad esu realistė, kuri suvokia, kad didžiausia dovana, kurią gavau – visur pamatyti grožį. Tuo nuoširdžiai džiaugiuosi ir už tai dėkoju. Užtenka pažvelgti pro langą, už jo – nuostabus pasaulis. Tuomet suprantu, kokios galingos jėgos apsupti ir globojami esame. Tai guodžia ir išlaisvina nuo bet kokių skaudulių bei sunkumų. Eilėraštis yra apie tai, kad net ir suvokiant gyvenimo sudėtingumą, galima lygiagrečiai gėrėtis, mėgautis ir jo mums teikiamais kasdieniais stebuklais. Net ne galima, o – reikia. Pati save dažnai tam paraginu. Užsimiršti labai lengva (šypsosi).
- Šiuolaikinis žmogus dažnai sako: „neturiu laiko“, „nieko nespėju“, „nepaveju technologijų“ ir panašiai. O gal šioje vietoje vertėtų užduoti sau klausimą: ar privalau viską suspėti... Ar turi ritualų, kurie silpnumo akimirką padeda „sudėlioti save į stalčiukus“, nurimti?
- Jau keleri metai nebenoriu paknopstom spėti visko. Patirti buvimą dabar yra kur kas reikalingiau, svarbiau ir sudėtingiau už tą „spėti viską“. Nes, jeigu nuoširdžiai sau prisipažintume, „to visko“ mums net ir nereikia. Šiame gyvenimo etape pasirinkau turėti mažiau apčiuopiamų gėrybių ir daugiau laiko sau. Kartais pasimėgauju jusdama, kaip laikas teka pro mane. Apsidairau ir suvokiu, kaip tai - šiais laikais egzotiška.
- Esi prasitarusi, kad „dainuoti – tas pat, kas įsimylėti“. Tau muzika padeda gyventi?
- Taip, žinoma. Visas menas yra skirtas tam, kad padėtų gyventi, atrasti pražiūrėtus dalykus ar pamatyti juos naujai. Žaviuosi prieš porą mėnesių įsimylėjusia jaunute kaimyne. Ji taip garsiai ir taip pro šalį kasdien dainuoja, kad net sunku atpažinti mėgstamą dainą. Klausausi ir žaviuosi tuo, kaip muzika padeda jai išreikšti džiaugsmą. O man gera būti slapta jos klausytoja. Pati to nežinodama, ji mane moko laisvumo.
- Ar tau, tokiai meniškai asmenybei, artimi ir žemiškieji dalykai: buitis, rutina, valgio gaminimas?
- Esu normalus, paprastas žmogus. Man netgi patinka tos kasdienės buitinės pareigos. Gerai jaučiuosi ir kuriu tik tvarkingoje aplinkoje. Matau tiesioginį ryšį tarp asmeninės erdvės ir vidinės savijautos.
- Manau, jog viena gražiausių žmogaus dovanų kitam žmogui – pasidalijimas gerąja patirtimi. Ar atskleistum mūsų savaitraščio skaitytojams vieną kitą sveikatinantį įprotį?
- Aš nesportuoju ir valgau gana daug saldumynų. Tačiau stengiuosi riboti savigraužos seansus. Nesu super stiprios valios žmogus. Niekad nelaužau savęs, visad įsiklausau, ko nori mano vidus, ir stengiuosi tai jam suteikti. Kartais pagalvoju, kad būtent tas mokėjimas pasilepinti ir yra vienas gana stiprios sveikatos šaltinių. Be to, gyvenu senamiestyje, tad daug kur stengiuosi nukakti pėsčiomis. Esu ištverminga vaikštūnė. Tuo kompensuoju nemeilę sportui. Ir vos tik atsiranda menkiausia proga – stengiuosi nulėkti „į miškus“. Kaip ir daugelis atsigaunu gamtoje.
Komentuoti: