Projekto „Moterų pasaulyje“ organizatorė, laidų vedėja, socialinių tinklų žvaigždė Indrė Stonkuvienė (33 m.) nebijo pasišaipyti iš savęs. Vaikystės dienas ligoninėje leidusi moteris tikina, kad linksmai galima kalbėti apie skaudžius dalykus, o kelias į laimę kartais prasideda ir nuo... pripažinimo, kad dabar nesi laimingas.
- Daug kalbate apie džiaugsmą išsivadavus nuo kompleksų. Kokie tie žingsniai laimės link?
- Vis dar mokausi džiaugtis gyvenimu. Kiekvienam pasiūlyčiau užduoti sau klausimą – ką padaryti, kad būtum laimingas. Laimė labai trumpa emocija, dažnai nemokame jos išgyventi. Pradėkime nuo smulkmenų, apie kurias darbų sūkuryje kartais pamirštame. Mamoms tai gali būti ir šiltos kavos puodelis, pokalbis su drauge.
Pripažinkime ir neigiamas emocijas, antraip užsislėpęs negatyvas sprogs kaip uždelsta bomba. Tada gali ateiti ir depresija. Kalbantis su savimi, paaiškėja, jog reaguojame perdėtai, sureikšminame nesvarbius dalykus. Sunku būti vienam, suvokti, kad kas nors nesiseka, o dabartinė situacija kelia liūdesį. Bet tai ir yra didžiausia pagalba: juk niekas už tave nenuspręs, ką turi daryti.
- Jūsų vaikystė nebuvo pati lengviausia, daug laiko praleidote ligoninėse. Gal ir tai leidžia į laimę žvelgti kitu kampu?
- Ligoninėse prabuvau kokius metus. Gydytojas, kuris išgelbėjo gyvybę – turėjau klinikinę mirtį, – atgaivinęs pasakė, kad esu pavyzdys, koks stiprus būna noras gyventi. Daktarai gali ne viską. Kartais žmogus pavargsta, nebenori kabintis... Ši patirtis privertė mylėti gyvenimą. Man keista, kai kiti žmonės vėjais leidžia laiką. Nepatinka – nežiūrėk, nueik, nusisuk... tiesiog gyvenk dėl savęs.
- Kas jums sunkiausia mokantis pamilti save?
- Turbūt tai, kas sunku ir šiandien – nesivadovauti stereotipais. Atrodo, neva yra kažkokie rėmai. Jei gyvensi pagal juos, tau seksis, būsi laiminga, profesionali... Rėmų nėra, jie man per siauri, neįtelpu net šonu stovėdama, nors įtraukiu pilvą (
juokiasi). Mokantis pamilti save, reikia neviršyti lūkesčių, kad tai nevirstų egoizmu.
- Drąsiai kalbate apie tai, ką patiriate. Kaip peržengėte savicenzūros ribą? Turbūt nedrąsu atvirauti prieš didžiulę auditoriją?
- Tikrai nėra drąsu. Bet viskas po truputį – eini ir žiūri, kaip reaguoja. Pirmieji atviravimai buvo juokingi vaizdeliai „Mamų pasaulyje“. Esi pervargusi, nemiegojusi, nežinai, kas vyksta su tavo kūnu – apie tai norėjosi kalbėti. Kita vertus, galvoji „dieve mano, jeigu pradėsiu sakyti, kad pavargau nuo savo vaikų, ką kiti pagalvos? Sakys, kad aš bloga mama. Bet paklausiau savęs, kodėl pripažinti apie nuovargį yra nenormalu? Juk myliu vaikus, bet dar labiau mylėčiau, jei man kas nors leistų valandą pamiegoti (
juokiasi). Supratau, kad tylėjimas, kai tau blogai, yra didžiausias mūsų priešas, graužia iš vidaus. Mano veikla nėra eilinis kvepaliukų pristatymas. Su kitais dalinuosi sunkiais išgyvenimais. Grįžtamasis ryšis, padėkos verčia toliau kalbėti, nes tai naudinga abiem pusėms.
- Projektas „Moterų pasaulyje“ gyvuoja jau antrus metus. Kas jus labiausiai džiugina?
- Džiaugiuosi, kad projektas tęstinis, jis lėmė dešimties bendruomenių susikūrimą. Mamos buriasi, vadinasi, informacija sklinda. Beje, daugiausia mūsų renginių vyksta užsienyje. Svetur gyvenančios lietuvės jaučiasi vienišos: vyrai dirba, jos su vaikais, užsisuka buityje, apninka depresija... Jei vyras geria, smurtauja, ji neturi kur kreiptis, kam išsipasakoti. Mamos jų dažnai nesupranta – turi stogą virš galvos ir džiaukis. Tad padedame ir emigrantėms.
Mane nuolat džiugina žmonių gerumas. Pavyzdžiui, vienos projekto herojės istoriją: ji augina neįgalų berniuką Danilą, jis mano dukros Cecilijos amžiaus. Vyrui ši našta buvo per sunki, jis pasitraukė iš gyvenimo, paliko ją su skolom. Pasirodo, turėjo ir antrą šeimą... O mano herojė, išgyvendama šitą nerealiai sunkų procesą, skambina man ir siūlo emocinę pagalbą: „jei kam reikės, duok mano numerį“.
- Tikriausiai ne tik moterys, bet ir vyrai turi ko pasimokyti?
- Taip! „Moterų pasaulyje“ tėra pirmas žingsnis didelių pokyčių link. Čia svarbūs ir vyrai, išsivaduojama iš šablonų, neva „visi vyrai – kiaulės“ arba „vyrai neverkia“. Jaučiu grįžtamąjį ryšį, gaunu laiškų nuo vyrų. Jie, išgirdę mano pasakojimus, suvokia, kad ir jų žmonos, jų dukros jaučiasi panašiai, stengiasi jas išklausyti. Kartais žmogui tereikia pokalbio, bet būna, jog tenka ir pas psichologą nusiųsti.
- Kurios projekto dalyvių istorijos labiausiai sukrečia?
- Kiekviena renginio herojė turi opią problemą, per kurią noriu paliesti visuomenę. Pavyzdžiui, kalbėjome autizmo tema. Vis dar yra negatyvus požiūris, Lietuvoje trūksta informacijos. Jei autizmą turintis vaikas elgiasi iššaukiančiai, pasigirsta komentarai „
nu čia ir
chamą augini!“. O jam sutrikusi raida, jis kitaip reaguoja į aplinką, jam reikia rutinos. Su kiekviena heroje stengiuosi atverti skirtingas patirtis, supažindinti visuomenę. Kartais reaguojame kaip siauro mąstymo individai. Reikia matyti kitokius žmones, mes niekuo ne geresni už juos. Sakyčiau, mus visus kartais reikia sugėdinti.
- Svarbiausia jūsų tribūna – socialiniai tinklai, Instagram ir Facebook paskyros. Koks turėtų būti influenceris, kokie šios veiklos privalumai ir pavojai?
- Tai puiki platforma. Mano auditorija – 20-40 metų žmonės, bet susitinku ir su jaunimu mokyklose. Kalbame apie meilę sau, patyčias, emocinę sveikatą.
Manau, blogiausias influencerių bruožas – galvojimas tik apie rezultatą, noras būti žvaigždėmis. Kai tapsi viešu žmogumi, turėsi sekėjų, būsi atpažįstamas gatvėje, negalėsi elgtis kaip nori. Pamirštama apie atsakomybę. Visi galvoja, kad būti influenceriu lengva! Galima eiti neva lengviausiu keliu ir nuogam
nusifotkinti. Pritrauksi dėmesį, bet kiek laiko sugebėsi jį išlaikyti? Turi visą laiką stengtis, kelti kartelę sau. Jauna karta nori iš karto penkių tūkstančių eurų per mėnesį... Atsimenu save, kai pradėjau dirbti televizijoje – net išsižiojau, kai man pasakė, jog už tai dar ir atlyginimą mokės!
- Kaip per veiklas nepamesti savęs? Kokia pagrindinė jūsų varomoji jėga?
- Pagaliau išmokau pasakyti „ne“. Darbe daug emocijų, išdalinu energiją kitiems. Mano komanda žino, kad dažniausiai dirbu ir savaitgaliais, bet visada pasilieku kelias laisvas dienas sau. Nieko dirbtinai nedarau, neperfilmuoju vaizdo įrašų. Man patinka mano
kliurkos. Jeigu neturiu ką pasakyti, nesakau. Nemeluokime sau, nes visų neapgausime. Anksčiau ar vėliau kaukė nukris.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: