Režisierė Edita Kabaraitė (42 m.) į dokumentinio filmo „100 metų kertu“ premjerą atkeliavo apkabinusi savo mamą ir tėtį. Ji buvo tikra, kad juosta apie po visą Lietuvą pabirusius šimtamečius, atkurtos Lietuvos bendraamžius, tėvams patiks. Herojų istorijos, jų veidų raukšlėse, šypsenose ir širdyje paslėptos istorijos, ilgo gyvenimo patirtys, negyjančios žaizdos ir nuostabiausios akimirkos abejingų nepalieka.
„Man labai patinka filosofas Viktor E. Frankl. Anot jo, svarbu pačiam sau nuspręsti, ką renkiesi. O mano filmo herojai, akivaizdu, pasirinko GYVENIMĄ. Tai ir yra pagrindinė šio filmo žinutė“, - sako režisierė Edita Kabaraitė.
-
Edita, išėjusieji iš kino salės po dokumentinio filmo „100 metų kartu“ kalbasi, jog jis yra būtent tai, ko kiekvienas mūsų ieškome kasdien. Vieni – randame, kiti – vis dar ieškome... Ar tai kokia paslaptis?
- Pacituosiu vieną jau filmą mačiusį vyrą. Jis sako: „Garbūs šimtamečiai filme atsiveria su tokia emocijų palete, kad beklausant jų gyvenimo istorijų sunku išlaikyti kasdienę kaukę. Negali susivaldyti: vieną akimirką tu kikeni, kitą – brauki ašarą, o dar vėliau stebiesi senolių išmintimi ir paprastumu.“ O aš manau, kad šiandien mums labiausiai trūksta optimizmo. To suvokimo, kad laimė yra visai čia pat – slypi mažiausiose detalėse, smulkmenose.
- Mūsų laikais, kai jaunystė virto kultu, senti baugu, ypač moterims. Ar buvai kada susimąsčiusi apie senatvę? Ar kurdama šį filmą „pakoregavai“ požiūrį į ją?
- Tėvams mane auginti padėjo seneliai. Mano tėčiui - aštuoniasdešimt vieneri, o mamai - septyniasdešimt šešeri metai. Kiek save prisimenu, sukausi tarp senolių. Turbūt tai priežastis, kodėl senatvė man niekada neatrodė baisi. Neatrodo ir dabar! Baisu tik sirgti, netekti jėgų...
Man labai patinka filosofas Viktor E. Frankl. Anot jo, svarbu pačiam sau nuspręsti, ką renkiesi. O mano filmo herojai, akivaizdu, pasirinko GYVENIMĄ. Tai ir yra pagrindinė šio filmo žinutė.
- Dažnas mūsų pavydžiu žvilgsniu nulydime pagyvenusių žmonių poreles, susikibusias rankomis. Deja, dažniausiai tai būna užsieniečiai turistai. Ar lankantis pas mūsų senolius, dažnai matėte tokių porų?
- Aš tokių porų matau ir Lietuvoje. Ir tikrai ne visi jie yra atvykėliai! Beje, ir ne tik didmiesčiuose. Puikus to pavyzdys yra mūsų filmo herojų šeima Zuzana (96 m.) ir Aleksandras (102 m.) Stanceliai. Įsivaizduokite – Aleksandras automobilį vairavo iki pat šimtojo gimtadienio! O praėjusias Kalėdas šventė pas dukrą Kaune, kur patys nuvyko autobusu... Jie kiekvieną dieną eina pasivaikščioti, vasarą užsiaugina braškių, salotų, pomidorų ir agurkų. Žinoma, tokių įspūdingų porų tikrai nedaug, bet, manau, tam yra rimtų priežasčių.
Taip jau susiklostė, kad, deja, mūsų Lietuvos žmonės turėjo iškentėti ypač daug skausmo. Tik tuomet, kai galime gyventi taikoje ir laisvėje, mūsų šalis ir jos gyventojai pradeda po truputį atsigauti, jaučiasi vis laimingesni, mokosi labiau saugoti ir gerbti vienas kitą. Tikiu, kad ateityje gražių pagyvenusių porų tik daugės.
- Žmogus visada nori turėti artimą žmogų šalia. Kaip su jūsų filmuotais senoliais – ar galioja taisyklė, kad turintis mylimą ir mylinčią porą šalia gyvena ilgiau?
- Manau, tai yra viena svarbiausių ilgaamžiškumą lemiančių priežasčių. Žmogui labai svarbu jaustis reikalingam ir mylimam – juk taip daug lengviau nepasiduoti depresijai. Bet kokiu atveju, kiekvienas turime nuspręsti, kokie norime būti. Kol būsime smalsūs, pasiruošę padėti ir nepasiduoti, kol mylėsim ir rūpinsimės savimi bei artimu – gyvensime ilgai. Pacituosiu filmo heroję Eleną, kuri sakė: „Nereikia kito mirties laukt, tai gyvensi ilgai... O daugiau tai aš nieko nežinau.“
- Tavo filmas „100 metų kartu“ yra tarsi įrodymas, kad ilgą gyvenimo kelią nuėjęs žmogus yra net labai vertingas ir gražus...
- Manau, taip yra todėl, kad jis jau nieko nebebijo. Čia veikia stebuklinga trijulė: patirtis, išmintis ir meilė.
- Sakėte sužinojusi, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie trys šimtai žmonių, sulaukusių šimto metų. Filme pasakojate penkiolikos jų istorijas. Ar jos turi bendrą vardiklį?
- Visi jie gyveno tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje – Lietuvoje. Ir visi jie vieningai tvirtina, kad Lietuva šiandien išgyvena gražiausius laikus. Mums belieka jais tikėti ir mėgautis gyvent dabar!
- Ar galėtumėte išskirti momentus, gal herojų emocijas ar poelgius, kurie labiausiai sukrėtė susitikimų metu?
- Tokių akimirkų širdyje sukaupiau nemažai. Bus apie ką pagalvoti dar daug metų į priekį. Bene labiausiai sugraudino akimirka, kai viena filmo herojų, Elena, atsisveikindama paklausė, ar atvažiuosiu į jos laidotuves...
- Ko iš jų filmo herojų galėtume pasimokyti kiekvienas mūsų, kokia jų ilgaamžiškumo paslaptis?
- Mūsų tiek daug ir mes tokie skirtingi... O aš ne gydytoja ir recepto išrašyti negaliu. Galiu tik pakviesti pažiūrėti šį filmą, nes tikrai kiekvienas ten rasite ilgaamžiškumo receptą. Nuo balandžio dvidešimtosios filmas rodomas Lietuvos kino teatruose.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: