- Dominykai, kažin ar Lietuvoje šiandien rastume už tave atviresnį žmogų: dalyvauji socialinėse akcijose, drąsiai reiški nuomonę jautriais klausimais.  
- Nuo pat vaikystės svajojau gyventi atviroje visuomenėje. Tokioje, kurioje problemos ne slepiamos „po kilimėliu“, o apie jas kalbama, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę gauti informaciją. Nereikia jautrių klausimų stigmatizuoti, laikyti gėdingu dalyku.
Pats stengiuosi elgtis pagal mano įsivaizduojamą visuomenės modelį – esu aktyvus ir kalbu apie dalykus, kurie dažnai „nepatogūs“. Tiesą sakant, kalbėti apie „nepatogius“ dalykus ir man nėra patogu, o kalbėti apie jausmus – nelengva! Atvirumas – sudėtinga sąvoka. Nemanau, kad reikia aklai sekti principu „būk atviras visiems“. Būk visiškai atviras pats sau, o kiek atvirauti su kitais – gerai pasverkite. Pavyzdžiui, net ir aš savo PIN kodo neskelbiu viešai (juokiasi).
Kai kuriuos gyvenimo aspektus viešinu, nes jaučiu poreikį apie tai kalbėti. Tokiu būdu noriu prisidėti prie atviros visuomenės kūrimo. Galų gale – perduoti savo patirtį. Jeigu paauglys būčiau gavęs „atviros“ informacijos dozę, gyvenimas būtų klostęsis lengviau.
 
- Dalyvauji ir palaikai „Jaunimo linijos“ organizuojamą kampaniją „Jausmai gėdos nedaro“. Ir pats atvirai kalbi apie tai, kad pačiam ne kartą teko gėdytis savo jausmų. 
- Esu statistinis Lietuvos žmogus iš provincijos, kuris buvo mokomas nerodyti pykčio, emocijų. Deja, buvome klaidingai mokomi, kad yra geri ir blogi jausmai. Manau, visi jausmai reikalingi. Kai sakome sau, kad viskas bus gerai, apsimesiu, kad to ar ano nejaučiu, jausmus užgniaužiame, tarsi supakuojame „į maišelį“, įmetame į vieną iš vidinių konteinerių. Talpa užsipildžius, maišelis plyšta, nuo jo turinio ima darytis negera, sklinda nemalonus kvapas, imame kirmyti... Jausmai neišnyksta, priešingai, užgniaužti transformuojasi į nemigą, nerimą, ligas. Galiausiai vis tiek tenka juos išleisti. Jausmus reikia išgyventi. Kitaip tariant, svarbu „išsiventiliuoti“: išsikeikti, išsipykti, paverkti. Taip, šitaip elgtis nėra gražu, bet – reikalinga.
 


- Tau padėjo psichoterapijos seansai? 
- Psichoterapija man padėjo priimti gyvenimo realybę ir susitvarkyti iš esmės. Tai buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime! Seniai jaučiau poreikį išbandyti psichoterapiją, deja, ilgai tam nesiryžau. Taškas buvo padėtas, kai gyvenime vienu metu mane ištiko ir profesinė, ir asmeninė krizė, – tai privertė pasibelsti į psichoterapeuto duris.
Po psichoterapijos seansų pirmiausia nustojau save kaltinti dėl daugybės dalykų. Užmezgiau kontaktą su savimi. Seansai padėjo priimti gyvenimo kasdienybę. Man atrodo, kad populiarioji psichologija daro mums meškos paslaugą sakydama: „mąstyk pozityviai“, „šypsokis savo dienai“. Iš tikrųjų man yra buvę ir krizių, ir negandų, tai išmoko pripažinti faktą, kad gyvenimas ne vien rožėmis klotas, o ne aklai tvirtinti, kad viskas gerai. Svarbu priimti realybę, o ne slėpti ją kaip šiukšles po kilimėliu. Šios niekur iš ten nedingsta, nors kambarys gal ir gražiau atrodo...
 
- Vis dėlto dar daug žmonių bijo kreiptis į psichologą, psichoterapeutą. O tą darantieji, deja, slepia. Lyg būtų gėda. Kodėl taip yra?
- Aplinkinių pasakymai, kad viskas bus gerai, nesijaudink, susitvarkys, dažnai mus priverčia jaustis keistai: turime slėpti, kaltinti save, kad esame per jautrūs. Situacijų neigimas kelia mumyse gėdos jausmą. Be to, gyvename laiku, kai socialiniai tinklai pilni gražių žmonių, šypsenų, įspūdingų nuotraukų. Nors iš tikrųjų jų esti visai kitokia gyvenimo kasdienybė. Pripažinkime, gyvenimas nėra tik apie laimę, sėkmę – kartais mus užpuola ligos, netenkame artimųjų, patiriame neištikimybes, vaduojamės iš priklausomybių... Neturėtų būti gėda „tvarkyti“ psichinę sveikatą!


- Tavo „antrininkas“, tiksliau, sceninis alter ego Vitalijus Špokaitis, ragina žmones atidėti populiariosios psichologijos vadovėlius į šalį ir išmėginti muzikinę savipagalbos programą „Geras žmogus“. Kokios žiūrovų reakcijos nustebino?
- Vitalijus Špokaitis yra tarsi mano paties ir gyvenimo kelyje sutiktų žmonių patirčių apibendrinimas. Scenoje jis istorijas pasakoja „kaip savo“, todėl ir sklinda tas nuoširdumas, betarpiškumas.
Nustebino, kiek daug žmonių Vitalijuje atpažįsta save. Keletas jų netgi pripažino, kad išėjo iš koncerto, nes pamatė save „nepatogiuose klausimuose“. Nesitikėjau tokių stiprių reakcijų...
 
- Vienaip sveikas žmogus buvo suprantamas prieš, tarkime, šimtą metų, visiškai kitaip – dabar. Kokį žmogų tu vadintumei sveiku?
- Toks žmogus, kuris aklai neseka šiuolaikinio gyvenimo lozungu, koks turi būti, kaip atrodyti, kokias paskyras naudoti, su kuo bendrauti, kiek tūkstančių žingsnių nueiti per dieną, kiek kilometrų nubėgti, kiek kalorijų suvartoti... Manau, kad sveikata yra labiau susijusi su tavo paties ryšiu su savimi. Jeigu jaučiame save, savo kūno signalus ir nevergaujame tuštiems lozungams, būsime sveiki. Gal ir naiviai pasakiau, bet aš esu dvidešimt pirmo amžiaus žmogus... Atleiskite man, ateities kartos!


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!