Tariantis dėl interviu, išgirdusi, apie ką bus pokalbis, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovė Daina Gudzinevičiūtė (48 m.) sutiko kalbėti tik su viena sąlyga – jei bus ne daugiau kaip vienas klausimas apie sveiką gyvenimo būdą: „Aš daug labiau mėgstu „šlapiankę“ nei kokius nors brokolius“ – juokėsi ji, tačiau į sveiką gyvenseną buvusi sportininkė nespjauna. Svarbiausia, kad viskas būtų proto ribose.
- Prieš tapdama Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidente buvote sėkminga sportininkė. Kas paprasčiau – siekti rezultatų pačiai ar savotiškai kovoti už kitus sportininkus?
- Man kovoti už kitą visada lengviau nei pačiai už save. Kuris šių darbų lengvesnis, nežinau. Nei vienas, nei kitas nebuvo lengvas. Abu jie „iš idėjos“, noro tai daryti, o ne dėl pinigų ar garbės. Jei kam nors atrodo, kad sportininkai kovoja tik dėl medalių, premijos ir garbės, tai toks darbas yra per sunkus. Ir garbės, ir pinigų galima pasiekti lengvesniais keliais. Kartais su sportu nesusiję žmonės sako: „aš nesuprantu, tiems sportininkams visąlaik negana – tai finansavimo, tai žmonių“. Jie nemato, kad darbas vyksta kiekvieną dieną – sportininkas kiekvieną kartą iškovoja po milimetrą, sekundės dalį, taškelį. Visa tai deda į taupyklę ir tik vėliau susideda matomas rezultatas - pergalė. Yra senas posakis: laimė - tai ne galutinė stotelė, o keliavimo būdas. Taip pat ir sporte.
- Lietuvoje kartais skundžiamasi sporto medicinos trūkumu. Ką Jūs apie tai manote?
- Stinga ne tiek pačių medikų, kiek tokių, kurie galėtų važinėti kartu su sportininkais po varžybas ir stovyklas. Kaip minėjau, sportininko pasiruošimas trunka pakankamai ilgai. Retai kuris medikas sutinka dirbti kartu už pakankamai kuklų atlyginimą. Tiksliai nepasakysiu, kokie atlyginimai, bet žinau vieną gydytoją, prie kurios kabineto Sporto medicinos centre visada eilė. Deja, tokios gydytojos atlyginimas siekia apie 1400 Lt. Todėl mes turime programas, pagal kurias mokame priedus prie algos masažuotojams, sporto specialistams, mokslininkams ir gydytojams. Kad jie būtų labiau motyvuoti.
- Dopingas – ar tai aktuali problema tarp šalies sportininkų?
- Pas mus šiuo klausimu gal šiek tiek per liberalu. Dalis Europos valstybių dopingo platinimą prilygina kriminaliniams nusikaltimams. Nors šiaip esu labai liberali, šiuo atveju, manyčiau, kad tos medžiagos neturėtų būti prieinamos paprastai ir lengvai. Jauni sportininkai, ypač olimpinių, populiaresnių sporto šakų, tų, kurios pripažįsta antidopingo kodeksą, yra nuolat tikrinami. Tačiau kitų sporto šakų, kurios visiškai atsainiai žiūri į tokius dalykus, arba mėgėjai, kurie siekia rezultatų sporto klube, dažnai nesusimąsto apie pasekmes. O jos yra labai skaudžios.
- Kas sveikiau – profesionalus ar mėgėjiškas sportas?
- Yra tokia nuomonė, kad profesionalus sportas nuo mėgėjų skiriasi tuo, kad tik profesionaliame yra siekiama rezultatų. Manau, kad tai neteisinga. Rezultato siekia visi. Net močiutė išėjusi pasivaikščiot su lazdele siekia pakvėpuoti grynu oru ir geresnės savijautos.
Kai kas sako: „kam tas didysis sportas? Sveikatingumas daug svarbiau už sportą“. Mes visąlaik kartojame, kad be didžiojo sporto - žvaigždžių ir vėliavnešių - plėtoti mėgėjišką būtų praktiškai neįmanoma.
Beje, amerikiečiai yra apskaičiavę, kad vienas doleris skirtas sportui, sutaupo penkis sveikatos apsaugai. Deja, pas mus ligonių kasų biudžetas milijardinis, o sporto federacijų finansavimas nesiekia net penkiaženklio skaičiaus.
- Tai pinigai yra pagrindinė problema?
- Visi skundžiasi, kad trūksta pinigų. Be abejo, sporto organizacijoms jų taip pat trūksta. Bet manau, kad tai priklauso nuo valstybės požiūrio. Manau pakaktų šiek tiek peržiūrėti mokesčių politiką ir prioritetus. Valstybės mastu 10-20 mln. nėra dideli pinigai. Jeigu jie būtų atiduoti vienos ar kitos sporto šakos plėtrai, tie pinigai būtų labai reikšmingi.
Savarankišką sportavimą, be abejo, galima skatinti, bet vis tiek sporto mokyklose, grupėse vaikai yra labiau motyvuoti. Mums visiems yra smagiau ką nors aplenkti. Jeigu mergaitė išbėga su šokdyne, pašokinėja vieną, antrą kartą ir jai nusibosta. O jeigu mergaitės penkios šokinės ir skaičiuos, lygins rezultatus - iš karto atsiranda tęstinumas ir rezultatas. Bet koks organizuotas sportas turi geresnę ateitį.
- Grįžkime prie Jūsų. Žadėtasis vienintelis klausimas apie sveiką gyvenseną – praktikuojate, ar ne?
- Sakydama, kad mėgstu „šlapianką“, šiek tiek pamelavau, nes iš tiesų labiau mėgstu brokolius (juokiasi). Tikrai žiūriu, ką valgyti. Su vyru gyvename sodyboje ir turime savo žalumynų. Chemijos nevartoju iš principo. Aš manau, kad kiekvienas pats susidėlioja sveiko gyvenimo būdo modelį. Man svarbiau yra psichologinė, o ne fizinė ekologija.
Negalėčiau pasakyti, kad kaip nors ypatingai sportuočiau, bet tikrai nevažiuoju dviejų ratų aplink prekybos centrą, ieškodama, kur sustoti dešimčia metrų arčiau. Mane visąlaik juokindavo žmonės, kurie stato automobilius būtinai prie pat įėjimo. Į trečią aukštą taip pat liftu nevažinėju. Su kolege išeinam pasivaikščiot po valandą greitu žingsniu. Beje, taip pat neseniai atradau naują pomėgį - slidinėjimą.
Tai tiek to sveiko gyvenimo būdo. Jis sveiko proto ribose, be fanatizmo. Tikrai negalvoju taip, kad „o, Jėzau, čia lašinių gabalėlis, tai aš jau numirsiu poryt“. Manau, svarbiau daugiau judėti, tada reikės mažiau rūpintis, ką valgai.
- Ar dar tenka pašaudyti?
- Neturiu tam laiko. Viskas kaip sudėta, taip ir guli.
- O noro yra?
- Kartais būna tokių minčių. Buvo kelios grupinės varžybos, galvojau sudalyvauti, bet vėl pritrūko laiko. Esu susidėjus savo daiktelius: pirštinaites, specialius akinius, striukę su visais priedais. Neprisiruošiu niekaip atiduoti. Nei kam nors iš jaunųjų sportininkų, nei Šarūnui Marčiulioniui, kuris į muziejų prašo. Irgi gaila (juokiasi). Kol kas dar laikau, nors suprantu, kad čia tik laiko klausimas.
Komentuoti: