Dainininkas Česlovas Gabalis (49) klausytojams gerai pažįstamas kaip grupės „Pelenai“ vokalistas, prikimusiu balsu traukiantis lyriškas ir romantiškas dainas. Tačiau neseniai gerbėjus jis nustebino nauju amplua. Prieš kelias savaites pristatytas naujas muzikinis projektas, kuriame Česlovas atlieka sunkiojo roko dainas ir prasitaria, kad šis muzikinis stilius labai artimas jo sielai.
- Su nauja grupe „Minor Modesty“ išleidęs albumą nustebinote ne vieną. Kodėl panorote dainuoti sunkųjį roką?
- Norėjome padaryti tai, kas miela širdžiai. Lietuvoje negali drąsiai kurti tai, kas patinka tau, nes niekam nebūsi įdomus, o gyventi, mokėti už butą juk reikia. Imiesi daugelio darbų, tačiau ar visi jie artimi širdžiai? Albumo įrašymas truko trejus metus. Žinojome, kad Lietuvoje jis netaps labai populiarus, nes tokios muzikos čia nelabai kas groja.
Per tuos trejus grupės gyvavimo metus kalbėjomės, jog nenusiminsime, jei po albumo išleidimo mūsų veikla nutrūks. Į jį sudėjome tai, ką per visą muzikavimo laiką išmokome, jautėme, tačiau negalėjome padaryti. Galėsiu įsirėminti albumą, parodyti vaikams, draugams ir ne veltui vadintis roko dainininku.
- „Minor Modesty“ kūryba nė iš tolo neprimena grupės „Pelenai“ dainų, dabar kūriniuose daug socialinės tematikos. Ką jomis norite perteikti klausytojui?
- Galbūt apie tekstus daugiau galėtų papasakoti jų autorius Audrius. Tačiau stengiamės, kad muzika derėtų prie žodžių. Štai daina „Dorian Gray“ pasakoja apie mūsų visų norą išlikti jauniems ir gražiems. Deja, taip neišeis, todėl į jaunystę ir grožį reikėtų žiūrėti paprasčiau. Kitoje dainoje kalbame apie vyresnio žmogaus sukauptą patirtį, kuris jaunąją kartą vadina naivuoliais. Dauguma jaunimo nelinkę klausytis vyresniųjų - mano, kad viską žino geriau. Visa tai paimta iš gyvenimo. Stengiamės, kad nebūtų banalu, juk banalumo ir taip pakanka Lietuvos scenoje.
- Sakote, jog grupę kūrėte nesitikėdami populiarumo, bet šis Jūsų projektas dėmesio susilaukė tikrai daug.
- Tikrai to nesitikėjome, todėl likau maloniai nustebęs. Neseniai gavome prašymą atsiųsti savo interviu į Olandiją, nes tos šalies radijas jau groja mūsų dainas. Vasario mėnesį interviu kartu su daina pasirodys ir Londone. Nors to specialiai nesiekėme, bet smagu, jog sulaukėme dėmesio. Jei būsime pionieriai, pradėję Lietuvoje groti tokią muziką – labai džiaugsiuosi. Nežinau, kiek mes esame verti liaupsių, tačiau Lietuvoje žmonėms galbūt jau nusibodo matyti tuos „vaikų žaidimus“ per televiziją. Taip, visi lipantys į sceną nori būti didžiais dainininkais, bet jais reikia tapti. Neužtenka vien tik „pasistaipyti“ kelis mėnesius prieš televizijos žiūrovus. Pas mus kažkodėl galvojama, kad to pakanka. Kiek žinome įvairių dainavimo projektuose dalyvavusių žmonių ir kiek iš jų dainuoja toliau? Vienetai. Niekas nenori siekti mokslų, būti savikritiškas. Dainavimo mokytis reikia tikrai labai ilgai. Lietuvoje yra talentų, bet atrasti juos reikia laiko ir pinigų, o televizijos to tikrai neskirs. Jau ne pirmus metus mokau dainuoti jaunimą. Tai padeda man pačiam, nes dainuodamas su jais einu į priekį. Dabar turiu keturis roko dainininkus, pripažįstu – darbas su jais man yra šventė.
- Tačiau muzikanto duona Lietuvoje ne iš lengviausių. Jei staiga prarandi balsą, kas tada?
- Taip, muzikanto duona Lietuvoje nėra lengva. Ne tik finansine prasme, bet ir moraline. Kiekvienas muzikantas stengiasi išsilaikyti kaip sugeba. Moku mokesčius, todėl turiu tam tikras garantijas, tačiau nežinau, kaip būtų tikrai sudėtingos ligos atveju. Kažkada domėjausi, ar Lietuvoje galima apdrausti balso stygas. Paaiškėjo, jog tam nėra jokių galimybių. Kelis kartus gyvenime jau susidūriau su balso stygų problema, kai visiškai negalėjau išleisti iš savęs jokio garso. Tiesa, taip atsitiko nuo persitempimo, pervargimo. Be to, kartais būna net nepajunti, jog tave perpūtė, peršalai. Išeini į sceną ir nepajėgi dainuoti – balso tiesiog nėra. Geriausias vaistas nuo to paprasčiausias poilsis. Miegas ir ramybė gydo geriau nei vaistai.
- Prieš kelerius metus sakėte, kad jums geriausias vaistas yra roko muzika. Vis dar laikotės tokios nuomonės?
- Nežinau, gal kiekvienas muziką jaučia skirtingai. Man visada patiko rokas, todėl jis man lyg atgaiva. Neniekinu jokios muzikos, yra tikrai labai gerų ir populiarių atlikėjų. Tiesiog man atrodo, jog roko muzika nelepina, verčia išlikt stipriu. Tuo tarpu stebint iš šalies susidaro įspūdis, jog „popsistai“ viskam neatsparūs. Štai atėjo žiema, tuoj papūs vėjelis ir visi jie iškritę sirgs. Žmogus neturi būti išlepęs. Dabar ypač tarp jaunų atlikėjų tapo įprasta kalbėti, kad muzikantas nuolatos bėga, niekur nespėja, neturi laiko net pamiegoti. Kaip gi jie nenukrenta taip visur skubėdami?
Poilsiui laiko galima atrasti visada. Esu namisėda, nes baruose ar klubuose prisibūnu koncertuodamas. Tačiau dainuojant nori nenori reikia palaikyti gerą formą, prisižiūrėti. Anksčiau labai mėgau žaisti krepšinį, bet maždaug prieš dešimt metų man truko kairės kojos raiščiai ir visi sportai baigėsi.
Komentuoti: