- Pokalbį norisi pradėti nuo teatro. Užaugote teatralų šeimoje. Pamenate, kada sąmoningai supratote, kad šią tradiciją tęsite ir jūs? 
- Sąmoningai šio momento nepamenu. Tai įvyko pamažu, natūraliai, nes nuo pat vaikystės augau teatre. Tiek tėtis, tiek mama dažnai mane vesdavosi į teatro užkulisius. Mūsų, tokių teatro vaikų, augo nemažai. Pamenu, kaip dūkdavom, žaisdavom su ypatingais žaislais: teatro kostiumų detalėmis, butaforiniais ginklais. 
Aš mačiau teatrą iš visų pusių, ne tik tokį, kokį mato žiūrovas iš salės. Man patiko ta stebuklingai paslaptinga atmosfera. Tačiau mokydamasis mokykloje neplanavau būti aktorius. Mintys dėl profesijos pasirinkimo išsigrynino tik paskutinėje klasėje.
 
- Esate išbandęs įvairius teatro žanrus. Kuris asmeniškai jums arčiausiai širdies, kodėl?
- Esu baigęs aktorinį, paskui režisūros magistratūrą, vaidinu ir statau spektaklius teatre, ilgą laiką režisavau serialus ir laidas televizijoje, tad žanrų esu išmėginęs tikrai ne mažai. Kuris mieliausias? Sunku atsakyti, nes kiekvienas jų yra savotiškai žavus. 
Gal išskirti galėčiau improvizacijos žanrą, nes jis jau tapo mano gyvenimo būdu. Didžiuojuosi būdamas vienintelio profesionalaus improvizacijos teatro Lietuvoje „Kitas Kampas“ dalimi. Ir džiaugiuosi, kad jau beveik dešimt metų su kolegomis skleidžiame improvizacijos virusą ir dalinamės su žiūrovais teigiamomis emocijomis.
 


- Kokiomis veiklomis užsiimate šiuo gyvenimo laikotarpiu: režisuojate, vaidinate...? 
- Improvizuoju, dėstau, vedu renginius, improvizacijos mokymus, Dažnai papasakoti trumpai, kuo užsiimu yra gana sudėtinga. Bet, jei apibendrinčiau, mano darbas – pasakoti istorijas. Kur ir ką bedirbčiau, istorijos pasakojimas yra visa ko pagrindas.
 
- Turite šeimą, vaikų. Ar daug savęs atiduodate šeimai? Esate bent kartą sprendęs dilemą, kai tenka rinktis tarp teatro ir šeimos (pavyzdžiui, kai vaikai serga)? 
- Susirgus vaikams, mūsų šeimoje akimirksniu išryškėja tikrieji prioritetai. Vaiko liga sutelkia ir nubraukia kitus nesvarbius dalykus, kurie prieš tai atrodė net labai svarbūs. Stengiamės ieškoti kompromisų, derintis. Aš dažniausiai sergantįjį prižiūriu iki vėlyvos popietės, o vakarais – žmona. Nevadinu to aukojimusi.
 
- Esame laikraštis, rašantis apie sveikatą. Kas, jūsų nuomone, yra sveika šeima?
- Manau, kad tai šeima, gerbianti save ir kitus, smalsi, mokanti džiaugtis mažais ir dideliais dalykais, ir – nuoširdžiai besišypsanti.


 
- Ar pritartumėte nuomonei, kad geriausias poilsis – aktyvus? Kaip ilsitės jūs pats? 
- Manau, kad poilsį reikia rinktis tokį, koks tuo metu yra reikalingas. Jeigu esi pavargęs fiziškai, reikalingas pagulinėjimas, pasyvus poilsis. Mūsų šeimos atveju dažnesnis yra aktyvus poilsis, nes auginame du nedidelius vaikus. Poilsį dažniausiai deriname prie jų, tad tenka rinktis aktyvų ar mažiau aktyvų poilsį, o pasyvus kol kas sunkiai įmanomas (juokiasi). 
Mūsų šeima mėgsta įvairias poilsio formas. Jei išvykstame į sodybą, ilsimės ką nors veikdami: vaikščiodami miške, žvejodami. Kasdienis namų poilsis yra tiesiog filmo pasižiūrėjimas, pokalbis su šeimos nariais. Jei esame kur nors išvykę, puikiai atpalaiduoja vandens procedūros, pasikaitinimas pirtyje. 
 
- Skaitant interviu smagu rasti juoko krislelį. Ar pradžiugintumėt skaitytojus papasakodamas trumpą šmaikščią situaciją?
- Juokas ir humoras – nuolatiniai mano gyvenimo palydovai, tad ir smagios istorijos nutinka nuolat. O kiek dar jų būta keliaujant ar gastrolėse! Tiesa, manau, kad perpasakota istorija būna juokinga tada, kai ji natūraliai išplaukia iš konteksto. Istoriją „ištraukus“ iš jai natūralios aplinkos, dingsta pagrindinis šmaikštumo krislelis. Todėl linksmą nutikimą pasižadu papasakoti kitą kartą, pasitaikius progai, taip sakant – „gyvai“. 
O naudodamasis proga norėčiau palinkėti mums visiems nebijoti gyvenime juoktis. Juokas – tai dalykas, kuris pašalina susikaupusią įtampą, blogas emocijas ir tiesiog padeda lengviau gyventi.