Studentė ir modelis Aušra Pekarskaitė (21) - puikus užsispyrimo pavyzdys. Nepaisant turimos negalios, mergina studijuoja, dirba modeliu ir net pasuko profesionalaus sporto kryptimi. Draugų jai nestinga, mėgaujasi dėmesiu, bet išskirtine savęs nelaiko.
„Šiuo metu modelio darbu aktyviai neužsiimu. Stengiuosi, kad mano gyvenimas būtų harmoningas, tad skirstau laiką modeliavimui, studijoms, sportui. Ši veikla man – hobis“, - pasakoja neįgali studentė ir modelis Aušra Pekarskaitė.
- Dabar dažnai rodaisi viešumoje, dirbi modeliu, o kaip jauteisi mokykloje ir pradėdama studijas? Pasitaikė piktų ar nesupratingų replikų?
- Mokiausi dviejose mokyklose: iš pagrindinės perėjau į vidurinę. Vidurinė mokykla buvo katalikiška ir mišri. Tad neįgalusis ten nebuvo jokia naujiena. Universitete, daugelis mane pažįsta, tad problemų nekyla. Kai tik stojau į universitetą, svarsčiau, kaip viskas bus. Guodžia tai, kad čia bet kokiu atveju yra susirinkę motyvuoti suaugę žmonės. Tik iš kelių esu sulauksi replikų. Kartą internetiniuose komentaruose, bendraujant universiteto grupės socialinio tinklo grupėje, pasirodė vienos merginos komentaras apie tai, kad pirma turėčiau „pirštus susidėti“. Tačiau jis buvo greitai ištrintas, kadangi atsirado daug mane užstojusiųjų.
- Viename interviu minėjai, kad lankei mažųjų modelių mokyklą. Sakei, kad kalbėjaisi su mama, apie tai, ar jei nebuvo sunku leisti tau ryžtis tokiam žingsniui? Mamos juk dažnai nerimauja ir nori apsaugoti nuo visų įmanomų pavojų.
- Teta man pasakojo, kad mama vaikystėje mane rengdavo drabužiais ilgesnėmis rankovėmis. Tačiau ji mamą atkalbėjo. Vasarą juk karšta. Yra kaip yra, nieko nepaslėpsi. Mažųjų modelių mokyklėlę apsisprendžiau lankyti pati, dar būdama paauglė. Pasiskambinau, susitariau. Ūgis jau buvo apie metrą septyniasdešimt, tad reikalavimus atitikau, o mama neprieštaravo.
- Esi dirbusi užsienyje. Kuo skiriasi tenykščių ir lietuvių požiūriai į neįgaliuosius? Ypač grožio industrijoje.
- Užsienyje požiūris pasaulietiškesnis. Lietuvoje dar gali sulaukti vieno kito žvilgsnio ar replikų. Čia dirbant su fotografais jaučiasi „įsispraudimas į rėmus“. Kitoje šalyje, jei turi tokių defektų kaip aš, tai lengvai galima paslėpti. Pavyzdžiui, rankas užkišti už sijono, nugaros ar panašiai. Lietuvoje greičiau pasakys, kad toks variantas jiems netinka ir geriau paieškos kito modelio. Nors pasitaiko išimčių. Paskutinį kartą dalyvavau vienos dizainerės gimimo dienoje. Turėjau demonstruoti ir suknelę aptemtomis rankovėmis, ir paltuką, tad rankos iš tiesų matėsi. Tačiau jai tai nebuvo kliūtis. Paskui bendraudama supratau, kad greičiausiai tokiam jos požiūriui įtakos padarė gyvenimas užsienyje. Galiausiai, juk eini demonstruoti drabužių, o ne rankų.
- Tiesa, kad žmonės linkę gailėti kitokių nei jie patys?
- Gailesčio tikrai nemėgstu. Kartais vis atsiranda norinčių padėti. Aš geriau lėčiau, bet padarysiu pati. Tas gailestis dažnai būna ir ne vietoje, ir ne laiku. Prisimenu kartą, kai lankiausi su draugėmis naktiniame klube. Viena mergina ten ėmė guostis, koks negražus jos pilvas ir koks gyvenimas yra neteisingas. Pamąsčiau, kad surado, ką palyginti: kur rankos tokios nuo gimimo, o kur pilvas – nuo valgymo.
- Norėdamas sumokėti už studijas dažnas studentas dirba. Tu irgi minėjai, jog moki už jas. Šiuo metu be modelio darbo dar kur nors dirbi?
- Šiuo metu modelio darbu aktyviai neužsiimu. Stengiuosi, kad mano gyvenimas būtų harmoningas, tad skirstau laiką modeliavimui, studijoms, sportui. Ši veikla man – hobis. Suprantu, kad ji laikina. Be to, jau turiu šiokį tokį vardą, tad neinu pas tuos fotografus, kurių darbai man nepatinka, arba moka labai mažus honorarus. Studijuoju teisę trečiame kurse. Svajoju apie advokatūrą. Tad manau, kad mokslus tęsiu toliau. Kartas nuo karto pasidarbuoju visažiste. Esu baigusi kursus. Nuolatinio darbo pastaruoju metu nebedirbu, nes kiekvieną dieną sportuoju. Profesionaliai užsiimu lengvąja atletika. Asmeninis laimėjimas – įgijau daugiau ištvermės. Tiek fizinės, tiek psichologinės. Kartais būna sunku, bet stengiuosi iš paskutiniųjų. Sportas iš tikrųjų gerai nuteikia, visos neigiamos mintys išsivalo. O šiaip dar dirbau aukle, taip pat parduotuvėje, grožio konsultante. Pastarojo darbo pokalbio labai bijojau. Kai susitikau su vienos kosmetikos įmonės vadovais, mąsčiau apie tai, kad daugelis svarsto apie negalią, jog kažko negaliu. Tačiau, kadangi su kosmetika turiu daug ką bendro, ir mano darbas – konsultuoti žmones, atranką praėjau.
- Sakei, kad turi vaikiną, ateityje nori sukurti šeimą. Pasvarstai apie tai, kaip viskas atrodys? Juk neretai pasitaiko, kad įgimtą negalią turintys žmonės linkę baimintis dėl būsimų vaikų.
- Kodėl mano rankos tokios, nežinau. Mama tyrėsi, giminėje panašių dalykų taip pat nėra buvę. Apie tai, kokie bus mano vaikai, tikrai negalvoju. Esu nusiteikusi optimistiškai. Medicina yra ištobulėjusi nuo tų laikų, kai gimiau. Be to, iki šeimos planavimo dar toli. Tėtis su mama skyrėsi, kai dar buvau visai maža. Manau, kad buvau viena priežasčių, be to, dabar manau, kad tėčiui trūko savarankiškumo. Tad turiu gerą pamoką, kaip neturėtų būti.
- Tikriausiai girdėjai apie Martyną Girulį, kuriam pritaikyta bioninė ranka. Galbūt pati svarstei apie tokią galimybę?
- Svarsčiau, bet tam nesiryžčiau. Esu pripratusi prie savo rankų. Mama mane pratino prie to, kad esu, kokia esu. Juolab kad nėra aišku, ar prigis, ar neprigis ranka. Suprantu tokį pasiryžimą, kai žmogus neturi pusės rankos. Aš jas turiu, myliu jas tokias, kokios yra. Vaikystėje galbūt būdavo nuoskaudų, kodėl taip man, o ne kam nors kitam, bet vis tiek negalėčiau pagalvoti, kaip būtų, jei turėčiau penkis pirštus.
Komentuoti: