Buvęs „virtuvės mitų griovėjas“, o dabar - Vilniaus „Ali šokoladinės“ įkūrėjas ir konditeris Ali Gadžijevas (33 m.) mielai sutinka pasikalbėti ne tik pačia saldžiausia tema – apie desertus, bet ir apie šeimos vakarus namuose, draugų būryje.
„Konditerija bendrąja prasme, šokoladas, desertai mane sužavėjo prieš šešerius septynerius metus. Tuo metu Lietuvoje buvo tik užuomazgos tikrojo darbo su šokoladu. Beje, jame daug subtilumo: termometrų stebėjimas, tikslių receptūrų laikymasis. Čia be galo svarbu nuoseklumas, kruopštumas, susikaupimas. Be to, niekada nežinai, ar galutinis rezultatas nudžiugins išvaizda ir skoniu. Bet man patinka užsibrėžti tikslą ir eiti jo link“, - Vilniaus „Ali šokoladinės“ įkūrėjas ir konditeris Ali Gadžijevas.
- Pokalbį norisi pradėti nuo saldumynų. Visų pirma, paneikite mitą, kad VISI saldumynai yra nesveiki.
- Tikrai galiu paneigti šį požiūrį. Kalbant apie saldumynus, labai svarbu produkto sudėtis, tai yra kokie ingredientai jį sudaro. Pavyzdžiui, šokoladinis saldainis. Jis gali būti ir labai sveikas, ir labai nesveikas. Kokybišką šokoladą sudaro didelė dalis kakavos masės ir kakavos sviesto. Žinoma, toks šokoladas yra brangesnis, bet skonis ir jausmas bevalgant – nepalyginamas. Gaminant prastesnės kokybės šokoladą naudojami augaliniai riebalai.
Vis dėlto cukrus gaminant desertą – neišvengiamas ingredientas. Didžiosios dalies cukraus pakeisti neįmanoma, tačiau apie dešimt procentų saldumo gali suteikti saldieji vaisiai: bananai, mango. Sveikas desertas bus ir tuo atveju, jeigu jį gamindamas naudosi natūralias uogų tyres, grietinėlę.
Aš, pavyzdžiui, ledus gaminu labai paprastai: imu šaldytas avietes, šiek tiek cukraus pudros ir natūralios grietinėlės. Sušaldau. Štai - turime sveiką, šviežią desertą.
-
Esate „Ali šokoladinės“ įkūrėjas. Sutiktumėte ar paneigtumėte mintį, kad šokoladas – visų saldumynų pamatas, prosenelis?
- Visu šimtu procentu – taip. Desertas su šokoladu jį valgančiajam suteikia euforijos, malonumo jausmą. Kitas svarbus momentas – konditerijoje šokoladą galima panaudoti be galo plačiai, priskaičiuojama apie penkiasdešimt pozicijų.
Žinoma, galima atidaryti ledinukų kavinę, galima ledainę. Bet jeigu nori, kad saldumynas būtų kokybiškas, turėtų ilgą vartojimo terminą, o jo valgymas pakylėtų iki dangaus – rinkis šokoladą. Vienareikšmiškai.
- O pats saldumynus mėgstate? Jie nuo vaikystės užima svarbią vietą jūsų gyvenime ar ryškiai sužibo ne taip seniai?
- Saldumynų valgytojas esu nuo vaikystės. Šokoladukai, saldainiai, saldžios bandelės su pienu... Mhh... Pamenu, namuose atrastus saldainius „sunaikindavau“ akimirksniu, jų popierėlius vėl supakuodavau ir padėdavau atgal į vazelę. Geriausiai šis fokusas pavykdavo su „Ananasu“, nes jo pakuotė gražiai išlaiko formą, tad suvalgius vėl galima gražiai supakuoti. Taigi, prie saldumynų „nagus kišu“ nuo vaikystės.
- O dvejų su puse metų sūnui leidžiate jais smaguriauti?
- Oi, saldumynų jis tikrai jau skanauja. Užsukęs į mūsų šokoladinę dažniausiai prašo vanilinių „Macarons“ sausainių. Jų teiraujasi ir kuomet vakarais grįžtu iš darbo. Žinoma, mūsų namuose nėra besaikio desertų valgymo. Nors jie būtų sveiki, mano gaminti. Užsiimame desertų gamyba, tikrai nėra taip, kad mūsų namuose nuo jų lūžtų stalai ir spintelės. Aišku, svečiams ir sau paskanauti namuose saldumynų visuomet rasime.
Neslėpsiu – kartais tenka ir griežtai save pakontroliuoti, nubrėžti ribas. Galiu paimti du šimtus gramų šokolado ir visą „suragauti“.
- Esate sakęs, kad gyvenimo universitetus ir virėjo profesiją įgijote keliaudamas. Kokios šalys suformavo maisto gaminimo įgūdžius?
- Iš tiesų gaminti, dirbti virėju pradėjau būdamas Lietuvoje. Tačiau man čia pritrūko profesionalesnio, „kitokio“ požiūrio į virtuvę. Išvažiavau į Italiją. Tai buvo maždaug prieš devynerius metus. Tuo metu Italijoje maisto kultūra kaip tik šoktelėjo į viršų: mane sudomino jų požiūris į maistą, produktus, žmogų, kuris užeina į kavinę, restoraną. Paskui mano kelias pakrypo į Prancūziją, Ispaniją.
Konditerija bendrąja prasme, šokoladas, desertai mane sužavėjo prieš šešerius septynerius metus. Tuo metu Lietuvoje buvo tik užuomazgos tikrojo darbo su šokoladu. Beje, jame daug subtilumo: termometrų stebėjimas, tikslių receptūrų laikymasis. Čia be galo svarbu nuoseklumas, kruopštumas, susikaupimas. Be to, niekada nežinai, ar galutinis rezultatas nudžiugins išvaizda ir skoniu. Bet man patinka užsibrėžti tikslą ir eiti jo link.
- Esate išleidęs knygą „7 ingredientai draugams“. Ar ir šiuo gyvenimo laikotarpiu dar pavyksta pasikviesti draugų ir pagaminti jiems vakarienę?
- Iš tiesų ir dabar dažnai susitinkame su draugais, pas ką nors namuose. Keisčiausia, kad visur veiksmas sukasi aplink virtuvę. Ji - kaip namų ašis, esmė. Būna, kad draugų tiesiog prašau ilsėtis, kalbėtis, o aš pasisiūlau pagaminti vakarienę. Bet, žiūrėk, po kelių minučių prisijungia vienas, antras po akimirkos pasiūlo padėti.
Pastebėjau, kad nieko nėra skaniau už namuose gamintą maistą. To neatstos net geriausi restoranai. Namuose gali dėti kokius nori prieskonius, eksperimentuoti, galų gale – nusipirkti ir gaminti iš itin šviežių produktų.
-
Jūsų vakaras namuose, koks jis?
- Mano vakaras labai priklauso nuo prabėgusios dienos: kartais jis vėlyvesnis, kartais – ankstyvesnis. Tačiau turime tradiciją vakarienę valgyti namuose, visa trijų asmenų šeima prie stalo. Mums svarbu pabūti kartu – tai maloni ceremonija, kurios metu pasikalbame apie praėjusią dieną, pasidalijame džiaugsmais ar rūpesčiais. Būna, kad vakarais ir kukurūzų spragėsių su karamele išsikepame, pasmaližiaujame, valgome kalnus vaisių ar daržovių.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: