Europos vicečempionė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė (24 m.) prisipažįsta, kad atsakomybė prieš olimpiadą slegia, tačiau sportininkė apie tai stengiasi negalvoti. Šiuo metu ji susitelkusi į iškeltus tikslus ir nusiteikusi kovingai.
„Patirtis – tai pagrindinis dalykas, kuris išgelbsti sportininką, kad šis nepalūžtų per varžybas. Kuo daugiau varžybų turiu, tuo lengviau. Jau žinau, ko tikėtis, kad bus didelis stresas, imu labiau pažinti varžovus“, - sako šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė.
- Kokių rezultatų tikiesi olimpiadoje?
- Trenerė suplanavo, kad turėčiau užimti aštuntą-šešioliktą vietą. Pagal visas aplinkybes ir reitingus tai yra realistiškas variantas. Nesinorėtų kelti pernelyg aukštų siekių, kurie vėliau gali likti neįgyvendinti. Nors kaip visada lūkesčiai yra aukštesni. Praėjusioje olimpiadoje užėmiau vienuoliktą vietą. Jeigu šiais metais patekčiau į prizinį aštuntuką, tai būtų geras pasiekimas. Sakoma, kad kai labai nori, ne visada tai gauni. Stengiuosi per daug apie rezultatus negalvoti ir situaciją vertinti realistiškai.
- Esi sakiusi, kad lengvoji atletika nėra populiari sporto šaka. Ar manai, kad esi tas žmogus, kuris šį sportą iškeltų į naujas aukštumas?
- Man buvo labai gaila, kai Virgilijus Alekna baigė savo sportininko karjerą, nes jis buvo mūsų pagrindinis karvedys, populiarinęs lengvąją atletiką. Sunku netekti tokio žmogaus iš lengvosios atletikos šeimos. Jeigu man toliau seksis populiarinti šią sporto šaką ir atsiras daugiau sportininkų, kurie sieks pergalių, užims aukštas vietas, tai labai tikiuosi, kad bendromis jėgomis išvesime lengvąją atletiką iš kitų sporto šakų užgujimo.
Be abejo, tam reikalingi rezultatai ir pergalės. Tokie žmonės kaip Virgilijus visgi gimsta vieną kartą per šimtmetį. Aš stengiuosi tiek savo sporto rezultatais, tiek socialiniais kanalais lengvajai atletikai suteikti daugiau viešumo. Turiu viziją, jog lengvoji atletika ateityje taps tokia pati populiari kaip krepšinis. Vis dažniau tenka išgirsti, kad esu tas žmogus, kuris parodo, kad lengvoji atletika gali būti įdomi, jog nuotraukos, kuriomis dalinuosi su žmonėms, patraukia dėmesį ir skatina populiarumą. Bet vienas sportininkas negali padaryti perversmo, reikia ir kitų indėlio.
- Kaip atrodo tavo pasiruošimas Rio de Žaneiro žaidynėms?
- Pirmadienį atvykau į Palangoje esančią sporto stovyklą, kurioje kasdien vyksta treniruotės ir bendras fizinis pasiruošimas su trenere bei kineziterapeutu. Laiką stengiamės išnaudoti kuo optimaliau. Šiuo metu balansuoju tarp traumos ir geriausio pasirodymo. Tai labai sunkiai suderinama, todėl sveikatai būtina skirti kuo daugiau dėmesio. Kartais atrodo, kad pačios treniruotės ilgai neužsitęsia – užtrunka mano atsistatymas po jų.
Dabar įtemptas periodas, kurį galima pavadinti deimanto šlifavimu – vyksta labai minimalūs, bet itin reikšmingi pokyčiai. Jeigu tai šuoliai į aukštį, treniruotės gali trukti tris valandas. Tuo tarpu paprastesnė treniruotė vyksta apie dvi valandas. Po intensyvaus fizinio darbo mane masažuoja, atlieku kineziterapinius pratimus. Per dieną tam skiriu apie keturias valandas.
- Kaip minėta trauma pakeitė tavo treniruočių grafiką ir pobūdį?
- Mano trauma įvyko praėjusiais metais, likus dviem savaitėms iki Pasaulio čempionato. Pamatęs magnetinio rezonanso išrašą mano gydytojas pasakė, kad keliems pensininkams pakaktų tokios diagnozės. Buvo pažeisti stuburo slanksteliai, iškilo stuburo išvaržos, kurios bet kada gali atsinaujinti ir turėti reikšmės treniruočių procesui. Būna taip, kad nuo intensyvesnio krūvio man tikrai skauda, kitą dieną negaliu išlipti iš lovos ir reikia medikų įsikišimo.
Tokios traumos mano amžiuje yra ne juokas. Man labai padeda buvęs Virgilijaus Aleknos bendražygis Zigmas Živatkauskas. Jis kiekvieną dieną prižiūri mano nugarą, raumenis, stengiasi pasiūlyti pratimų, kuriais galėčiau sustiprinti nugarą. Su mumis visur važiuoja kineziterapeutas Mantas Lesnickas, kuris su manimi taip pat dirba kiekvieną dieną: prieš ir po treniruotės patikrina raumenų būklę, pataria trenerei informuodamas, kokiam krūviui esu pasiruošusi. Tai bendras darbas, kuris reikalauja daug pastangų – be jo negalėčiau nieko daryti. Man atliekamos įvairios procedūros, bendro fizinio pobūdžio treniruotės, masažai.
Trauma išties paveikė pasiruošimą ir kryptingą ėjimą rezultato link. Kurį laiką buvau priversta atsisakyti tam tikrų pratimų, su trenere negalėjome planuoti reikiamo krūvio. Tris mėnesius turėjau kineziterapinį gydymą, kuomet nebuvo jokio fizinio pasirengimo. Tik daugiau nei po pusės metų vėl galėjau daryti tuos pratimus, kuriuos darydavau prieš traumą. Galbūt tai mane apsaugojo nuo baisesnio įvykio, o pervargęs organizmas pranešė, kad ką nors reikia daryti kitaip.
- Kas labiausiai padeda susidoroti su psichologine įtampa tarptautinių varžybų metu?
- Patirtis – tai pagrindinis dalykas, kuris išgelbsti sportininką, kad šis nepalūžtų per varžybas. Kuo daugiau varžybų turiu, tuo lengviau. Jau žinau, ko tikėtis, kad bus didelis stresas, imu labiau pažinti varžovus. Norint išvengti streso, gera aura turėtų būti ir treniruočių metu: trenerio, sportininko, aptarnaujančios personalo. Mes su trenere turime savo psichologę, kuri labai padeda. Daug niuansų bėgant laikui pagerina sportininko rezultatą. Bet pirmiausia viskas ateina su patirtimi. Turėjau situaciją, kai jaudulys paveikė rezultatus.
Kvalifikacinėse varžybose atrodžiau geriausiai tarp visų priešininkių, o atvykusi į finalą tiek psichologiškai perdegiau, kad nesugebėjau nieko padaryti ir likau trylikta. Tuo metu įvyko psichologinis lūžis, dėl kurio visiškai pasikeitė įsibėgėjimas, nebegalėjau kontroliuoti savo kūno. Buvo labai apmaudu, nes turėjau realią galimybę laimėti medalį. Po dviejų savaičių pasiekusi Lietuvos rekordą tai įrodžiau.
Komentuoti: