VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovė Violeta Grigienė sako, kad senėjančios visuomenės problemoms spręsti reikalingi didesni finansiniai ištekliai. „Pacientų, kuriems reikalingas palaikomasis gydymas ir profesionali slauga, skaičius kasmet didėja. Be to, daugėja garbaus amžiaus ir pasiligojusių žmonių, kurių slauga ir globa namuose jų artimiesiems tampa neišsprendžiama problema. Suderinti darbą su artimo žmogaus kokybiška slauga pajėgūs vienetai. Deja, šalies slaugos ligoninės dėl riboto finansavimo, tik iš dalies gali patenkinti taip reikalingų slaugos paslaugų poreikį ir užtikrinti tinkamą prieinamumą“, - sako medikė, turinti ir visuomenės sveikatos vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį.
Atsinaujina iš pagrindų
Pasak VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovės Violetos Grigienės (nuotr.), būtina neatidėliotinai galvoti apie stacionarių slaugos paslaugų spektro didinimą. Pavyzdžiui, psichiatrinės slaugos atsiradimą, apie mišrų slaugos paslaugų apmokėjimą – medicininė profesionali slauga iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, o viešbučio ir maitinimo paslaugas apmoka pacientas ir panašiai. „Tačiau tam reikalingas politikų geranoriškumas ir valia, įsiklausymas į slaugos ir globos darbuotojų vardijamas problemas ir diskusija,“ - dėsto V.Grigienė.
Aštuntus metus VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninei vadovaujanti moteris sako, kad per šį laikotarpį institucijoje įvyko nemažai permainų - nuo paslaugų ženklios plėtros iki jų modernizavimo, įstaigos aplinkos gerinimo. O netrukus pacientai bus perkelti į naujas palatas, aprūpintas šiuolaikine įranga, kurios nuo senųjų skiriasi kaip diena ir naktis. Pasak vadovės, ligoninėje atliktas vidaus kapitalinis remontas, pakeisti langai, inžineriniai tinklai, įsigyta medicininės ir slaugos įrangos, būtinos užtikrinti kokybišką slaugos procesą.
„Kai pradėjau vadovauti ligoninei, reikėjo viską atnaujinti iš pagrindų. Pastatas statytas prieš keturis dešimtmečius, pritaikytas teikti ambulatorines, o ne stacionarines, ir dar slaugos, paslaugas. Nemaža dalis palatų pereinamų, durys siauros, pro jas nei funkcinių lovų, nei mobilių vonių, nei kėlimo įrenginių nepraveši. Todėl reikėjo ieškoti finansinių resursų patalpų kapitaliniam remontui ir modernios įrangos įsigijimui. Savo lėšomis įsigijome funkcinių lovų, apiplovimo ir neįgaliųjų vežimėlių bei kitos slaugos įrangos, iš SODROS projektinių lėšų - stacionarius ir mobilius kėlimo įrenginius, kompiuterizavome ligonių, vaistų ir kitų medicininių priemonių apskaitą. Kardinalių permainų (tiek vizualinių, tiek ir profesine prasme) ligoninėje tikimės po remonto - estetiškai, šiuolaikiškai įrengtos ir visus higienos reikalavimus atitinkančios palatos bei pagalbinės patalpos, nešvarių skalbinių šachta ir patalpų vėdinimo sistema su oro rekuperacija“, - vedžiodama po atnaujintas palatas pasakoja ligoninės vadovė.
Tiesa, medikė padejavo, kad remonto darbai dėl techninio projekto klaidų ir statybininkų darbo organizavimo spragų gerokai vėluoja. Jau baigiami atnaujinti pirmieji du ligoninės aukštai, laiptinė, laukia ir antrasis projekto etapas - trečio ir ketvirto aukštų remontas. „Norėtųsi, kad visi darbai kuo greičiau baigtųsi ir galėtume pradėti dirbti visu pajėgumu. Dabar gi antri metai esame priversti teikti mažiau paslaugų, nors jų poreikis didžiulis“, - sako V.Grigienė. Medikė tvirtina, kad minčių ir idėjų, kaip patobulinti ligoninės veiklą, yra nemažai, pamąstoma apie paslaugų plėtrą ir įvairovę, bet viskam reikia patalpų ir lėšų.
Pasiteiravus, ar nesinaudodama Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, gydymo įstaiga galėtų iš savo uždirbamų lėšų įgyvendinti tokius projektus, V.Grigienė tik šypsosi. „Pagal dabartinius paslaugų įkainius slaugos ligoninės, taupydamos ir labai racionaliai naudodamos lėšas, manyčiau, gali išgyventi. Su sąlyga, jei teikiamas pakankamai didelis paslaugų kiekis. Jei būtume nedidelė, vos trisdešimties ar keturiasdešimties lovų, ligoninė, vargu ar pajėgtume taip gyventi, kaip gyvename dabar - mokame darbuotojams vienus didesnių darbo užmokesčių, lyginant su kitomis panašaus profilio ligoninėmis, ligoniams užtikriname platų šiuolaikinių medikamentų ir medicinos priemonių pasirinkimą, kokybišką maitinimą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, materialinį bei moralinį skatinimą, kartu ir gydymo įstaigos rentabilumą“, - sako vadovė.
Metus baigė teigiamu rezultatu
Praėjusiais metais tiek premjeras Algirdas Butkevičius, tiek sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė žadėjo, jog slaugytojų atlyginimai turi didėti, nes kvalifikuoti specialistai, dirbantys visą parą, negali uždirbti minimalaus darbo užmokesčio.
VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovė V.Grigienė sako, kad jos gydymo įstaigoje nė vienas darbuotojas, nekalbant apie slaugytojas, negauna minimalaus atlyginimo. „Gydytojai, dirbantys etato krūviu, gauna keturis tūkstančius litų, slaugytojos, turinčios aukštąjį išsilavinimą, – du tūkstančius šimtą litų, o be aukštojo - tūkstantis devyni šimtus litų. Kalbos apie atlyginimo didinimą negąsdina, jau praėjusiais metais algas visoms pareigybėms, išskyrus gydytojus ir administracijos darbuotojus, šiek tiek pakėlėme – nuo keliasdešimt iki kelių šimtų litų. Juk gydytojai, slaugytojos, jų padėjėjos yra ligoninės darbuotojų pagrindas,nuo jų kokybiško darbo ir profesionalumo priklauso institucijos prestižas, todėl didžiausią dėmesį ir stengiamės skirti jų darbo sąlygoms ir motyvavimui. Tiesa, reikia pripažinti, kad dirbame didesniais, nei teisės aktuose numatytais darbo krūviais, bet taip sutarta su kolektyvo nariais, todėl gauname ir didesnius darbo užmokesčius. Sunkmečio laikotarpiu, kai kitose gydymo įstaigose buvo mažinami atlyginimai, ligoninėje iš savų sukauptų lėšų pavyko išlaikyti tą patį darbo užmokesčio lygį. Man, kaip vadovei ir moteriai, sąžinė neleido jų sumažinti. Juk norint pasiekti gerų darbo rezultatų, žmonės turi jaustis saugūs. Pastaraisiais metais, dėl remonto darbų sumažėjus teikiamų paslaugų apimčiai, o personalo skaičiaus nesinorint mažinti, sunkiau išlaikyti pajamų ir išlaidų balansą. Norisi pasidžiaugti, kad nepaisant visų kilusių sunkumų, įstaiga finansinius metus baigė neženkliu, bet teigiamu rezultatu,“ – pastebi V.Grigienė.
Gydytojų konsultacijų „sąskaitų našta“
Pasak įstaigos vadovės, per pastaruosius trejus metus maitinimo, skalbimo paslaugų kainos pakilo tris ir daugiau karto, o paslaugų įkainis, deja... tik keliais centais, žinoma, džiaugiamės ir tais. Juk slaugos ligoninėms, be gydymo išlaidų, tenka padengti tyrimų ir specialistų konsultacijų kaštus. Tarkime, pacientui, besigydančiam slaugos ligoninėje, pasireiškia ūmi patologija, pavyzdžiui, įtariamas insultas. Tenka kviesti greitosios pagalbos automobilį ir transportuoti ligonį į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę diagnozės patikslinimui. Įtarimams pasitvirtinus, pacientas yra stacionarizuojamas aktyviam gydymui, priešingu atveju, pacientas grąžinamas su sąskaita už suteiktas medikų konsultacijas ar atliktus tyrimus. Gerai, kad pavyko, pasitelkus teisės aktus, išsiaiškinti dėl brangių tyrimų apmokėjimo niuansų, nes priešingu atveju, tokių „sąskaitų“ našta irgi užgultų mūsų pečius. Šį finansinį aspektą reikėtų analizuoti ir diskutuoti sveikatos politikų rate. Juk apmokėti tenka kai kada ir pacientų transportavimo išlaidas. Todėl stengiamės funkcionuoti ekonomiškai, kruopščiai skaičiuodami ir taupydami, pagrindinai administravimo kaštų sąskaita“, - sako V.Grigienė.
Per aštuonerius darbo metus slaugos sektoriuje gydytoją nepaliauja stebinti kai kurių žmonių abejingumas artimiesiems ar pernelyg didelis susireikšminimas, negebėjimas ar nenorėjimas suvokti realybės: „Kartais skaudu ir pikta, kai iš artimųjų išgirsti reikalavimą, kad prie jų artimojo slaugytoja budėtų vos ne individualiai visą parą. Man, kaip slaugos ligoninės vadovei, žinoma, labai norėtųsi kiekvienam sudaryti ypatingas sąlygas, bet tada paslaugų įkainis turėtų būti keliolika kartų didesnis, o ne šimtas litų.“
Pasigenda jaunų specialistų žinių
V.Grigienė sako, jog didžiuojasi, kad jos gydymo įstaiga eilę metų yra ir Panevėžio kolegijos studentų mokymo bazė. Tačiau kalbėdama apie jaunų specialistų paruošimą, teigia, jog būsimų specialistų ugdymo procese pamirštamas vienas svarbiausių dalykų - bendrosios kompetencijos žinios. „Jauni žmonės nemokomi, kaip mūsų valstybėje funkcionuoja sveikatos ar socialinė sistemos, kurioms jie, kaip specialistai, yra ruošiami, pavyzdžiui, kokia struktūra, veiklos ypatumai, finansavimo šaltiniai, kokiais teisės aktais vadovaujamasi ir panašiai. Didžiulis dėmesys kreipiamas tik specialiosios kompetencijos žinioms ir įgūdžiams. Tačiau jaunas specialistas juk turi suvokti, kokioje sistemoje jam reikės dirbti. Mano įsitikinimu, jaunieji specialistai turėtų žinoti ne tik pasirinktos specialybės profesinius dalykus, bet ir elementariausią sveikatos ar socialinės sistemos vadybos abėcėlę, vystymosi kryptis, būti susipažinusiems su daugybe teisės aktų, reglamentuojančių šių sričių veiklą “, - sako V.Grigienė.
Apie nepopuliarius politinius sprendimus
„Deja, daugelis pažangios ekonomikos šalių neleidžia sau tokios prabangos visas sveikatos priežiūros paslaugas dengti iš valstybės biudžeto lėšų, kaip yra mūsų valstybėje. Reikėtų pagaliau politikams rasti drąsos ir pasakyti gyventojams, suprantama, nuodugniai aptarus su specialistais, kokį paslaugų paketą gali padengti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, o už kokias paslaugas iš dalies ar visiškai reikės mokėti pacientams. Reikia diskutuoti ir leisti žmonėms pasirinkti, kas geriau - kuo daugiau gauti medicinos paslaugų ar ilgiau gulėti ligoninėse, tai yra, taip reikalingas lėšas eikvojant viešbučio paslaugoms.
Diskutuoti reikia ir apie slaugos paslaugų plėtrą tiek paslaugų rūšių, tiek ir paslaugų apimčių aspektais. Nors, deja, daugeliui visuomenės narių ir politikų iki šiol slauga asocijuojasi su globa, o ne su profesionalia sveikatos priežiūros paslauga, kuriai reikia ne tik kvalifikuotų specialistų (gydytojo, slaugytojos, psichologo, kineziterapeuto, gydomojo masažo ir fizinės medicinos specialisto, slaugytojos padėjėjo), šiuolaikinės slaugos ir medicinos įrangos, medikamentų, medicinos priemonių, kokybiško maitinimo ir kt. Ir ši diskusija turėtų prasidėti kuo greičiau, nes senėjančioje visuomenėje slaugos teikimo galimybės ir kokybės aspektai tampa vis aktualesni. Reikia kalbėti ir apie socialinių paslaugų plėtrą ir jų kokybę, taip palengvinant sveikatos apsaugos sistemai funkcionavimą, nes dabar ji priversta spręsti nemažą dalį socialinių problemų.
Juk socialinės sistemos paslaugos valstybei taip pat solidžiai kainuoja. Atrodytų, lyg ir neblogai išplėtotos, ir jų spektras didžiulis, bet rezultato, kokio tikimės, nesulaukiame. Ne paslaptis, kad daliai slaugos ligoninėje gulinčių pacientų užtektų tik ambulatorinės slaugos ir efektyvios globos. Bet rasti sąžiningą ir atsakingą slaugę, kuri sergantį ar neįgalų žmogų galėtų prižiūrėti namuose, yra sunku ir brangu. Reikia suprasti ir ligonio artimus darbingo amžiaus žmones, jie juk negali atsisakyti darbinės veiklos, nukenčia jų produktyvumas, blogėja fizinė ir psichologinė būsena. Todėl kuo skubiau reikėtų kalbėtis, siūlyti, ginčytis ir rasti konstruktyviausius sprendimus, nors ir nepopuliarius. Tarkime, pacientas, kuriam realiai pakaktų ir ambulatorinės slaugos, bet tam namuose jis neturi sąlygų, galėtų, gulėdamas slaugos ligoninėje, už nemedicinines paslaugas (maitinimą ir viešbučio paslaugas) susimokėti.
Nekalbu apie sunkius, palaikomojo gydymo ir paliatyviosios pagalbos reikalaujančius pacientus, kurie be stacionarios slaugos, invazinių procedūrų ir specialistų pagalbos negali išsiversti. Toks mokestis galėtų būti taikomas pacientams, kuriuos iš tiesų tereikia tik pamaitinti, pavedžioti, su jais pabendrauti, aktyvinti, medikamentus sugirdyti. Atsirastų papildomas finansavimo šaltinis ligoninėms ir, esu tikra, atsirastų nemažai žmonių, kurie norėtų susimokėti už tokią paslaugą. Todėl labai tikiuos geranoriškumo, įsiklausymo ir racionalių sprendimų iš sveikatos politikų pusės“, - sako V.Grigienė.
Politikų nuomonė
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Vida Marija Čigriejienė:
- Viena vertus, suprantu, kad slaugos ligoninėms dėl skiriamo finansavimo išties sunku išsilaikyti. Tačiau mintys, kad pacientai už kai kurias slaugos paslaugas slaugos ligoninėse prisimokėtų patys, mano nuomone, būtų nekorektiškas ir vargu ar realus sprendimas. Kodėl? Kaip įvardinsime, už kokias paslaugas jis turi sumokėti? Suprantu priemokas už gydymą, bet už slaugą... Neįsivaizduoju. Taip, visuomenė sensta ir akivaizdu, kad turime imtis sprendimų. Gal reikėtų sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrėms, kartu su Vyriausybe sėsti prie bendro stalo ir spręsti. Sukurta begalės darbo grupių, klausimas vis iškyla bet sprendimų kol kas nelabai matyti. Arba turime tiesiai šviesiai pasakyti, kad valstybės biudžetas nepajėgus apmokėti tokių paslaugų ir žmogus jas turi padengti iš kišenės. Tačiau vargu ar toks sprendimas būtų etiškas žmogaus, kuris visą gyvenimą dirbo šaliai, o atsitikus nelaimei yra paliekamas likimo valiai, atžvilgiu. Pagal dabar galiojančius įstatymus, slauga jam priklauso ir nieko nepakeisi.
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Rimantas Jonas Dagys:
- Akivaizdu, kad senstant visuomenei slaugos paslaugų reikės kuo toliau tuo labiau. Tad norėdami išvengti rimtų problemų turime imtis sprendimų dabar. Faktas, kad šalies biudžetas tikrai nepajėgus dengti viso slaugos paslaugų paketo šimtu procentu, todėl, manau, logiška, kad netolimoje ateityje pacientams teks primokėti už dalį slaugos paslaugų. Tačiau čia yra ir kita problema. Šalyje veikia tiek slaugos ligoninės, tiek ir globos slaugos įstaigos. Tiesa, pastarosios dalį finansavimo gauna iš pačių pacientų pajamų. Jei neklystu, skiriama 80 procentų pensijos. Bet didžiausias paradoksas, kad ši sritis yra išskaidyta tarp Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijų. Jei būtų nuspręsta, kad už dalį slaugos paslaugų pacientas turi sumokėti pats, kas būtų visai pateisinama, kyla esminis klausimas, kokia suma tai turėtų būti? Nes kiek teko domėtis, niekas realiai nežino, kiek kainuoja tos slaugos paslaugos. Todėl manau, kad problemą reikėtų visų pirma pradėti spręsti nuo šio klausimo, kam turėtų būti pavaldžios slaugos įstaigos ir kokie yra realūs jų paslaugų kaštai.
Tarp kitko
VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė 2013-2014 metais vykdo kapitalinio remonto darbus, kurie finansuojami,
įgyvendinant projektą „Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų kokybės gerinimas Panevėžio miesto savivaldybėje“ pagal Lietuvos 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2 prioriteto „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“ VP3-2.1-SAM-10-V priemonę „Ambulatorinių, palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų plėtra bei stacionarių paslaugų optimizavimas.
Ligoninė įsikūrusi sename, 1972 metų statybos pastate ir jo remontui reikia didžiulių investicijų. Įstaiga savo lėšomis atnaujino dalį patalpų - administraciją, Priėmimo skyrių, sutvarkė gydytojų kambarius, įrengė gražią konferencijų salę ir koplytėlę. Panevėžio miesto savivaldybė nupirko modernų liftą.2008 metais parengtas projektas „Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų kokybės gerinimas“ Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto finansavimui gauti. Projekto darbai juda į priekį ir netrukus duris turėtų atverti naujas, kaip sako darbuotojai, neatpažįstamas skyrius.
Komentuoti: