- Kaip turėtų elgtis tikras krikščionis, jei pamato ant suolelio ar gatvėje gulintį neblaivų asmenį?
- Mūsų reakcija turėtų būti tokia, kurią natūraliai išreiškiame matydami bėdoje atsidūrusį šeimos narį. Dažnai nekvestionuojame pagalbos, jei tai būtų mūsų šeimos žmogus. Tad krikščioniška moralė kviečia turėti tokį pat santykį su kiekvienu bėdoje atsidūrusiu žmogumi, nes tokiu būdu jis tampa mums artimas. Krikščioniška teologija kalba, kad kenčiantis žmogus nešasi Kristaus atvaizdą. Taigi, padėti tokiam žmogui – padėti Dievui.
 
- Sutikime, ne taip paprasta prieiti prie nepažįstamojo, galbūt net agresyviai nusiteikusio. Kaip ištiesti pagalbos ranką?
- Pirmiausiai reikėtų žmogaus paklausti: kas atsitiko? Žinoma, jei jis gali kalbėti. Kuomet situacija iš tikrųjų rimta, kviesti ir kitus žmones bei greitąją medicinos pagalbą. O jei žmogus paprasčiausiai girtas, galbūt paguldyti ant suolelio ir bandyti su juo pasikalbėti. Santykio užmezgimas turėtų būti pirmoji pagalbos rūšis.
 
- Kodėl žmonės, kurie turi priklausomybių, yra įklimpę į alkoholio, narkotikų liūną, laikomi visuomenės atstumtaisiais?
- Dėl nusistovėjusios požiūrio esą pats žmogus kaltas, nes pasirinko tokį gyvenimo būdą. Mūsų sąmonę itin stipriai veikia tokios nuostatos: prisivirei košės – dabar ją srėbk. Arba: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
Mumyse mažai supratimo, kad tai - dar viena ligos forma, kuri gali ištikti praktiškai kiekvieną, nepaisant, ar jis dorovingas, ar ne. Žmogus yra pažeidžiamas. Požiūrio keitimas - dar vienas mūsų visuomenės rūpestis. Ne teisti žmogų esamoje situacijoje, bet padėti jam, nes kitam padėti tik moralizuojant neįmanoma. Jei žmogus būtų turėjęs jėgų atsilaikyti, būtų atsilaikęs. Karo lauke neklausinėji, koks žmogaus tikėjimas, požiūris ar kokios jo politinės pažiūros. Karo lauke turi rišti žaizdas. Tam tikra prasme šie žmonės – karo lauko aukos. Dažnai karas, kuriame jie atsiduria, net ne nuo jų priklauso. Paveldėjimas, įvairios gyvenimo situacijos, įsisenėjęs įprotis –šie dalykai kartais žmogų daro nelaisvą pasirinkti ko nedaryti.
 
- Dažnai į jus, kunigus, kreipiasi paklydusios sielos, ne tik priklausomi asmenys, bet ir turintys psichikos sutrikimų, sergantys depresija, net galvojantys apie savižudybę?
- Pakankamai dažnai. Ypač kai ateina žmonės prie klausyklos arba budint raštinėje. Kiekvienas kunigas susiduria su tokiais žmonėmis, nes jie desperatiškai ieško pagalbos. Kunigui yra didelė užduotis atskirti, kada yra liga, o kada žmogus ieško dvasinės pagalbos. Susidūrus su ligos atveju, kunigus skatiname kreipti žmones į profesionalią medicininę pagalbą – į specialistus. Deja, ne visada pasiseka. Kai kurie įsižeidžia: jūs manęs nesupratote, laikote psichiniu ligoniu! Bet manau, kad tiesos išsakymas žmogui padeda labiau negu tikrovės užglaistymas. Galbūt iš pradžių nepriėmęs tos minties, vėliau sugrįš prie kunigo žodžių ir nueis pas specialistus.
 
- Kuo tikėjimas gali šiems nelaimėliams padėti?
- Tikėjimas yra galia, nes suteikia motyvaciją, žmogus nebėra vienas, jis turi Dievą, bendruomenę, jam svarbu netapti atsiskyrusiu, asocialiu. Turbūt pirmas nesveikatos šaltinis – tai atsiskyrimas ir izoliacija. Sveiksta žmogus tik bendruomenėje, kai jis ne vienas. Tikėjimas suteikia motyvaciją ir prasmę, kodėl reikėtų stengtis save saugoti. Nes Dievas davė žmogui gyvenimą, kuris yra brangus, šventas. Jis nėra atsitiktinis. Todėl ieškoti pagalbos bažnyčioje yra normalu, įprasta ne tik tikinčiajam, bet ir tam, kuris abejoja. Bažnyčia turi vadinamuosius gydymo sakramentus: išpažintį, kuri suteikia žmogui ramybę, Ligonių patepimą ir Eucharistiją – šventąją Komuniją. Šie sakramentai - gyvenimo prasmės ir vilties, kad nesu pamirštas, atskirtas, suteikimas. Vilties, kad viskas bus gerai, jei nepasiduosiu. Kaip sako priežodis: Dievą mylintiems viskas išeina į gera.
 
- Pozityvių pavyzdžių turbūt matote ne vieną ir ne du?
- Pavyzdžių yra daug. Tikėjimas iš tikrųjų turi galingą transformacinę galią. Dažnai sergantysis jaučiasi it kalėjime, iš kur nepavyksta ištrūkti. O atradęs tikėjimą pasijaučia kaip visumos, didelės bendruomenės dalis. Tokiu būdu matome daug pagijimo atvejų – stebuklų. Žmonės liudija, kad jiems stipriai pagerėjo savijauta, pavyzdžiui, dingo savižudybės mintys, jie pamilo gyvenimą, kitus žmones, šeimą, susitaikė su Dievu. Nebegalvoja, kad Dievas ant jų užsirūstinęs ir piktas, išgyvena jį kaip mylintį tėvą. Todėl daug sveikatos problemų ima taisytis, pradedant ramesniu miegu ir baigiant streso mažinimu. Kaip sako liaudis, visos ligos yra nuo nervų. Tad pirmiausia žmogus pašalima tą egzistencinę įtampą, stresą, o tai prisideda ir prie fizinės sveikatos stiprėjimo.
 
- Alkoholizmas ir depresija vadinami šio amžiaus maru. Jūsų nuomone, kodėl visuomenėje masiškai daugėja tokių atvejų?
- Mes neįvertiname bendruomeniškumo kaip sveikatos laido. Žmonės turi tendenciją užsidaryti savo kambariuose. Galbūt prisideda ir mūsų kultūra, klimatas, įpročiai. Bet tik būdamas socialus gali išvengti tokių problemų. Užsisklendęs žmogus užsidaro ir nuo pagalbos galimybės. Egzistuoja bendra visuomenės tendencija – individualizmas. Kad aš vienas sprendžiu savo problemas: ką pats pasidarau, tą turiu. Individualizmas sako: aš kuriu savo laimę, o jūs kurkite savo. Vadinasi, nėra tos minties, kad galiu tapti laimingas tik per santykį su kitu arba kitą darydamas laimingą. Individualizmas yra mūsų šiuolaikinės visuomenės viena socialinių paradigmų, kuri kankina žmones, nes jie sukurti bendrystei, socialumui, bendruomeniškumui. Tik tada žmogus gali būti sveikas. Svarbu skatinti bendrystės formas, kviesti žmones įsitraukti į įvairias veiklas, pagaliau savanorystę – tai yra visuomenės sveikatinimo būdai. Atremti individualizmo ir egoizmo kultūrą gali tik šios iniciatyvos.
 
- Kokie pavyzdžiai Biblijoje yra rūpesčio artimam simbolis?
- Gerojo samariečio palyginimas Luko evangelijoje, kur yra žmogus sumuštas ir paliktas ant kelio. Pro jį praeina ir kunigai, ir levitai, rašto aiškintojai. Vadinasi, inteligentai, mokyti žmonės praeina pro šalį, o svetimšalis, paprastas žmogus, neklausdamas nei religijos, nei įsitikinimų, padeda jį parnešdamas į užeigą ir užmokėdamas už nakvynę. Turbūt stipriausias teologinis pagalbos kitam pagrindimas - Mato evangelijos dvidešimt penktas skyrius, kur sakoma: ką padarėte vienam mažiausių mano brolių, padarėte man. Tai – Jėzaus žodžiai, pasakant, kad padarant kitam žmogui gera, aš tarnauju Dievui, ir atvirkščiai. Taigi Dievo ir artimo meilė yra sulyginama.
Jėzaus pagydymo stebuklai – irgi pagalbos žmogui pavyzdžiai. Stebuklų turime daug, kuriuos jis daro, nepaisydamas nei įsitikinimų, nei lyties ar socialinio statuso, - gydo žmogų, kuris trokšta būti išgydytas. Jėzaus veikla Naujajame Testamente yra kančios mažinimo pastangos. Manau, kad mūsų visuomenei reikėtų puoselėti mintį, kad mano, kaip žmogaus, pašaukimas, - mažinti aplink save kančią. Padėti kitiems – guodžiant, stiprinant ir įkvėpiant. Tai - asmeninės ir visuomeninės sveikatos pagrindai.

---

 
Pastebėjimai
Kunigas Algirdas Toliatas: dramblį reikia valgyti gabaliukais

- Kai žmogus yra be vilties, jam sunkiau kovoti su liga, kokia ji bebūtų. Tikėjimas padeda atsispirti ir pažiūrėti į šviesiąją pusę. Jis suteikia bendruomenę, vadinasi, tu nelieki vienas. Padeda išnaudoti dvasinius resursus, nes žmogus savyje turi ir psichines, ir dvasines galias.
Kuo skiriasi norintis pasveikti ir nenorintis arba netikintis, nekovojantis su liga? Pastarasis daug ilgiau serga. O žmogaus, kuris nori pagyti (aišku, tai nėra vienintelis receptas), pastangos didesniu mažesniu procentu prisideda prie sveikimo.
 
Jei sugebėtume pasitikėti kaimynais, kolegomis, sugebėtume palaikyti vieni kitus. Jei visuomenė (aplink esantieji, pavyzdžiui, ta pati pardavėja, kaimynė, kirpėja) parodytų dėmesį ir nesmerktų problemų turinčio žmogaus, o įvertintų, kaip gali jam padėti, sudarytų galimybę kalbėti, kreiptis ir ieškoti pagalbos bei keistis.
Yra galimybė pavyzdžių, kada žmonės, atrodo, viską prarado, bet pamažu ima stotis ant kojų ir susikuria naują gyvenimą, kuris yra visavertiškesnis negu prieš tai buvęs. Viskas yra įmanoma, todėl norėčiau palinkėti nesustoti, patikėti, kad po tamsos ateina aušra ir viltis. Net jeigu suklupote kartą, antrą, trečia - nesustokite. Nereikia žiūrėti labai toli, bet iš esamos situacijos kapstysis žingsnis po žingsnio, nes dramblį (priklausomybę – red.) reikia valgyti gabaliukais.

---

 
Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais. 
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.