Lydi išankstinis nusistatymas
Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ vadovo Giedriaus Sadzevičiaus tvirtinimu, nors visuomenės nuomonė apie psichikos (kitaip – psichosocialinę) negalią turinčius žmones po truputį keičiasi, požiūris tampa tolerantiškesnis, bendraujama mandagiau, plečiamos ir medicininės, socialinės paslaugos, stereotipai vis dar išlieka gajūs.
 
„Žmones pasiekia per mažai informacijos apie šią visuomenės grupę, dar mokyklose mažai arba išvis nėra apie tai supažindinama. O kai trūksta žinių, prisigalvojama nebūtų dalykų, kyla baimės, – pastebėjo pašnekovas. – Užtenka su tokiu žmogumi pabendrauti, ir pamatoma, kad jis turi teigiamų savybių – yra nuoširdus, protingas, atsakingas. Tiesiog jo gyvenime kažkas neveikia taip, kaip kitų, tačiau atitinkamus darbus jis gali atlikti ne ką blogiau. Deja, daugelis turi išankstinį neigiamą nusistatymą ir net neperžengia ribos, kad pradėtų bendrauti.“
 
Nemažėjančią stigmą pabrėžė ir Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis, pateikdamas dar prieš keletą metų atliktos Socialinių tyrimo instituto apklausų rezultatus. „Įvairaus amžiaus respondentams uždavus klausimą, su kuo nenorėtų gyventi kaimynystėje, po čigonų, homoseksualų įvardijami intelekto sutrikimų ar psichikos negalią turintys žmonės. O pirmoje vietoje jie atsiduria pasiteiravus apie kolegas darbe“, – pasakojo jis.
 
Neapsaugotas nei vienas
Pašnekovas pridūrė, kad tokie žmonės neretai yra diskriminuojami net pačių neįgaliųjų, pavyzdžiui, žmonių su fizine negalia. „Tenka išgirsti, kad kam čia reikia psichikos negalią turintiesiems ką nors organizuoti, tegu sėdi namuose. Tačiau taip tik skatinama izoliacinė politika, iš kurios jau tiek laiko yra vaduojamasi“, – kalbėjo V.Nikžentaitis.
Anot jo, vis dar nesuprantama, kad psichikos negalia niekuo nesiskiria nuo kitos ligos. „Jei kalbame apie fizinę negalią ar onkologinę ligą, tarsi to nereikia slėpti, tai sukelia atvirą užuojautą, gailestį. Bet jei matome žmogų, kuris elgiasi neadekvačiai, turi psichikos problemą, jį laikome vos ne antžmogiu. Tai yra vertybiniai, mentaliteto dalykai, kurie paaiškina stigmos egzistavimą“, – dėstė vyras.
G.Sadzevičius pabrėžė, kad visuomenei trūksta informacijos, jog psichikos liga yra tam tikrų psichikos funkcijų, ne intelekto sutrikimas: „Tai – ne priešiškumo ugdymas, ne agresijos didėjimas, o psichikos funkcijų sutrikimas, nuo kurio nėra apsaugotas nė vienas.“

---

 
Mitas Nr. 1 
Žmones su psichikos negalia vienijančių bendrijų atstovai pastebi, kad tokie žmonės klaidingai laikomi pavojingais. „Aišku, viskas individualu, koks tas sutrikimas, kaip valdomas, kokia žmogaus aplinka, bet visiškas mitas, kad susirgęs psichikos liga tampi ir potencialiu nusikaltėliu“, – sako pašnekovas. „Statistika rodo, kad absoliuti dauguma nusikaltimų yra padaromi sveikų žmonių. Taip, pasitaiko visokių atvejų, tačiau agresija prieš aplinkinius išties yra reta“, – antrino G.Sadzevičius. Jis pridūrė, kad požiūris dėl kriminalizacijos labiau ryškus Vidurio ir Rytų Europos šalyse, mat čia daug vėliau kūrėsi neįgaliųjų psichikos sutrikimų organizacijos.

---

 
Mitas Nr. 2
V.Nikžentaičio pastebėjimu, dar didesnis mitas yra tai, kad psichikos negalią turintis žmogus nieko negali, neturi jokių talentų, gebėjimų ir jų nebegalės turėti ateityje. „Žiūrint istoriškai ir Einšteinas, ir daug kitų talentingų išradėjų, mokslininkų ar kitų žymių žmonių turėjo psichikos sutrikimų. Ir jie daug pasiekė, padarė unikalių atradimų. Taigi taip ir per tam tikras metodikas, užimtumą, įgavus žmogaus, kuris dirba su neįgaliuoju, pasitikėjimą jis gali atsiskleisti tam tikroje veikloje“, – sakė jis.

---

 
Mitas Nr. 3
Sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas įvardijo dar vieną klaidingą įsivaizdavimą, jog dauguma tokių žmonių neturi kvalifikacijos, yra atėję iš socialiai pažeidžiamų šeimų. „Taip toli gražu nėra, vien apie pusė mūsų bendruomenės narių, vienijančios apie tris tūkstančius šeimų, turi gerą kvalifikaciją, yra baigę aukštuosius, kai kurie – ir įgiję daktaro laipsnį. Yra ir vertėjų, mokytojų, filosofų, jie gali puikiai dirbti pagal turimas ar naujais įgytas kvalifikacijas. Deja, jų integraciją į darbo rinką stabdo stereotipinis darbdavių požiūris. Galiu pateikti tokį pavyzdį. Šizofrenija sergantis vaikinas kulinaras paruošiamas profesinėje reabilitacijoje, darbdavys informuojamas, kokios gali būti rizikos, kaip ir viskas gerai, ir vaikinas įdarbinamas. Bet štai skambina darbdavys ir sako, kad turi jį atleisti. Ne todėl, kad blogai dirba, bet aplinkoje yra aštrūs peiliai, baiminamasi, kad gali įvykti nelaimingas atsitikimas. Taigi psichikos ar intelekto negalią turinčiajam yra mažiausiai šansų susirasti darbą atviroje darbo rinkoje, nekalbant apie specializuotas programas. O jei kuriems ir pavyksta, tai tik nutylėjus apie negalią“, – pasakojo V.Nikžentaitis.

---

 
Mitas Nr. 4
G.Sadzevičius atkreipė dėmesį ir į tai, kad itin paplitusi nuomonė, jog psichikos negalią turintiems žmonėms geriau neplanuoti susilaukti vaikų, nes jie irgi gims nesveiki. „Iš tikrųjų kiek bent man teko girdėti ir asmeniškai susidurti, praktiškai visose tokiose šeimose, kur net abu tėvai turi psichikos negalią, gimsta sveiki vaikai. Be abejo, mediciniškai yra didesnė tikimybė susilaukti nesveiko vaiko, bet praktika šiuo atveju rodo ką kita“, - sakė jis.
 
Stereotipams griauti – viešumas
Pasiteiravus, ką gi reikėtų daryti, kad situacija daug sparčiau keistųsi į gerą, pašnekovai sutartinai tvirtino: svarbiausia – pačių psichikos negalią turinčių žmonių nebijojimas eiti į viešumą, leisti visuomenei juos matyti iš gerosios pusės.
„Turi būti sudarytos galimybės įtraukti juos į visuomeninį dalyvavimą. Net jei žmogus serga sunkia forma, šizofrenija, kiekvienas turi talentus ir, jei jo liga valdoma, gali atsiskleisti, pavyzdžiui, per kūrybą. Tam pasitarnauja ir organizuojamos piešinių, rankdarbių, kitų kūrinių parodos, mugės. Tą matydama visuomenė keičia požiūrį“, – kalbėjo V.Nikžentaitis.
 
G.Sadzevičiaus manymu, būtinas ne tik atitinkamas švietimas jau mokyklose, dar vienas būdas keisti visuomenės požiūrį – suteikti psichikos negalią turintiems žmonėms darbo vietas, kad juos matytų dirbančius. „Dabar labai maža dalis tokių žmonių dirba oficialiai. Taip, ne visi atlaiko psichinę ir fizinę įtampą, krūvį, bet yra puikiai prisitaikančių. Svarbiausia pasirinkti tinkamą darbą, ne visą etatą, kad žmonės būtų paruošti darbo rinkai. Daug tokių žmonių dirba valymo paslaugas teikiančiose įstaigose. Nesvarbu, koks yra darbas, jei jis tinkamai jį atlieka, tai gali būti įkvepiantis pavyzdys“, – dėstė vyras. Kita vertus, pridūrė jis, bėda, kad patys turintieji negalią nenori apie save kalbėti, taip susidaro uždaras ratas, toliau skatinantis atskirtį.
 
Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais. 
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.