Geriau integruojasi žaisdami 
Kalbėdama apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų integravimą į bendrojo ugdymo programą Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Žolynėlis“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė Renata Dudėnė pastebėjo, jog daug dažniau tam tikras negalias, kitoniškumą sureikšmina ne patys vaikai, o tėvai ar net pedagogai.
„Grupėje kiekvienais metais turiu po vieną ar du specialiųjų poreikių vaikus su tam tikra negalia ir jie visuomet puikiai integruojami. Daugiau sunkumų atsiranda, kai tėvai suformuoja neigiamą požiūrį, nuomonę apie tam tikrą vaiko elgesį, sutrikimus, ligą. Ir tada vaikas pradeda nežaisti, nedraugauti, neduoti rankos kitiems, – pasakojo ji. – Šiaip su jais bendraudami sveiki vaikai jokių skirtumų neįžvelgia, tokio amžiaus vaikai yra daug labiau empatiški. Pavyzdžiui, šiuo metu turiu berniuką su žymiu kalbos neišsivystymu, sutrikusia pažintine raida, tačiau žaisdamas jis puikiai randa kalbą su bendraamžiais.“
 
Kartu pašnekovė pastebėjo, jog nors žaisdami, pasiskirstydami vaidmenimis specialiųjų poreikių vaikai puikiai įsitraukia, jiems sunkiau sekasi integruotis į ugdomąją veiklą. „Priešmokyklinėje grupėje reikia nupiešti, parašyti, iškirpti, o tai tokie vaikai ne visada sugeba atlikti, čia jau reikalinga pedagogo pagalba“, – sakė ji.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai visgi daugiau yra stebėtojai, kartais jie net negali būti bendro ugdymo grupėje, nes pavargsta nuo sociumo, tampa irzlesni, gali paūmėti ligos, ypač emociniai sutrikimai. „Net yra rekomenduojama, kad tokiems vaikams būtų įrengti specialūs kampeliai, kur jie galėtų ramiai pabūti. Taigi tokių vaikų integracija kiekvienu atveju yra individuali. Ne visada gal ji ir yra reikalinga. Jei vaikas sunkiai serga, nesuvokia aplinkinio pasaulio, integracija į sociumą apskritai sunkiai galima. Dėl to reikia kalbėtis tėvams ir pedagogams“, – kalbėjo R.Dudėnė.
Nors didelių poreikių vaikas turėtų lankyti specialią grupę, pedagogės manymu, buvimas sveikoje aplinkoje specialiųjų poreikių ikimokyklinukui bet kuriuo atveju padeda augti. „Tėvai dažnai pageidauja, kad vaikas geriau tegu ir nedalyvauja užsiėmimuose, bet bent būna bendroje grupėje kaip stebėtojas. Jie pažymi, kad tokia aplinka vaikus veikia labai teigiamai“, – pastebėjo pedagogė.
 
Pasiekia gerų rezultatų
Ilgametę patirtį ugdant specialiųjų poreikių vaikus turinčios Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktorės pavaduotoja specialiajam ugdymui Rita Meškelevičiūtė pasakojo, jog tokios pagalbos kiekvienais metais prireikia panašiam skaičiui moksleivių.
„Iš 600 vaikų turime 93 moksleivius su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Didžioji dalis jų yra integruoti ir mokosi bendrojo ugdymo klasėse. Tačiau turime ir specialiąsias jungtines klases. Viena – pradinio, kita – pagrindinio ugdymo programoje. Grupes sudaro iki dešimt mokinių, čia mokosi didelius specialiuosius poreikius turintys moksleiviai – su vidutiniu intelekto sutrikimu, gali būti ir su raidos sutrikimu, kompleksinės negalios. Matydami, kad specialiųjų klasių vaikams gerai sekasi, kai jie baigia pradinę mokyklą, integruojame juos į bendro ugdymo klasę. Tikrai yra nemažai tokių atvejų“, – pasakojo pašnekovė.
 
Vyresnioji specialioji pedagogė Rūta Aranauskienė, dirbanti su integruotais pradinukais, pabrėžė, kad gimnazija unikali tuo, jog vaikams su skirtingais sutrikimais specialiose grupėse pagal gebėjimo lygį taikomi atitinkami ugdymo metodai. „Ir mokytojui yra kur kas lengviau dirbti individualiai, ir mokiniai gali lengviau įsisavinti medžiagą, – sakė ji. – Tiesa, yra tikrai gabių vaikų, kurie pasiekia gerą žinių lygį, tačiau nekomunikuoja su kitais mokiniais. „Kad kitoks vaikas galėtų integruotis ir bendrauti, turi stengiasi visi: ir specialistai – specialieji pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, mokytojai, – ir vaikai.“
 
Mokosi vieni iš kitų
Gimnazijos specialioji pedagogė metodininkė Nijolė Mileriuvienė pabrėžė, jog nepaisant to, kad dalis specialiųjų poreikių vaikų mokosi atskirose aplinkose, susitikę neformaliame ugdyme jie puikiai bendrauja tarpusavyje. „Vaikai jaučiasi saugiai, niekas iš jų nesityčioja, neskriaudžia.
Tiek kitokie, tiek sveiki vaikai tikrai turi ko vieni iš kitų pasimokyti, pavyzdžiui, kantrybės, supratimo, pagalbos. Iš jau baigusiųjų mokyklą, ypač kurie mokėsi visus dvylika metų, teko ne kartą girdėti, kad gimnazija juos išmokė būti tolerantiškesniems“, – sakė ji.
R.Aranauskienė pastebėjo, kad augdami tokioje aplinkoje sveiki vaikai nepastebi to kitoniškumo, priima kitus bendraamžius besąlygiškai. „Jiems paprasta priimti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį ar Dauno sindromą turintį žmogų. Atsimenu, kai kartą vykome į televizijos bokštą ir vieną neįgaliojo vežimėlyje sėdintį ir negalintį pakilti į bokštą moksleivį į viršų klasės draugai nunešė padarę kėdutę iš rankų“, – pasakojo ji.
 
Pavaduotoja specialiajam ugdymui R.Meškelevičiūtė pridūrė, jog geriausias variantas, kai toks vaikas integruojamas į bendrojo ugdymo procesą nuo pirmos klasės. „Tokiems vaikams lengviau vieni kitus suprasti, bendradarbiauti, dalyvauti bendrose veiklose. Jei to nedarė anksčiau, iškart patekus į vyresnes klases gali būti sudėtingiau. Be to, kartais sveikojo vaiko tėvams būna sunkiau priimti kitokį vaiką, nes, pavyzdžiui, baiminamasi, kad turintysis raidos sutrikimų gal pasielgs visiškai kitaip nei jų vaikas. Jiems atrodo, kad toks elgesys nėra norma ir jų vaikui tokioje aplinkoje ne vieta. Taigi norint, kad vaikai išmoktų bendrauti ir bendradarbiauti dar pirmose klasėse, reikia dirbti kompleksiškai. Kartais susėsti kalbėtis ir šeimoms, kad geriau pažintų tokį vaiką. Taip pat daug pastangų tenka įdėti auklėtojams, kad paaiškintų, kaip toks vaikas elgiasi, kaip reikia jam padėti“, – aiškino pašnekovė.

---

 
Komentaras
Klinikinė psichologė prof. dr. Aistė Diržytė:

- Visi esame „kitokie“, visi – unikalūs ir skirtingi. Mokykloje jau dabar galime pamatyti besiugdančiųjų įvairovę – asmenybinius, etninius, išvaizdos, kalbos, lytinės tapatybės, poreikių, gyvensenos, socialinio ekonominio statuso, intelektinių gebėjimų, fizinės ir psichinės sveikatos bei kitus skirtumus. Deja, sunkumai mokykloje ir pačioje visuomenėje sustiprėja tuomet, kai atkreipiame dėmesį į žmogaus (ar grupės) „kitoniškumą“ blogąja prasme – esą kažkas ne toks gabus, ne toks sveikas, ne toks turtingas, ne toks protingas, ne toks „normalus“ kaip aš. Tiesa yra ta, kad visi esame lygiateisiai žmonės, tik visi – savitai skirtingi, o mūsų įvairovė – ne problema, bet išteklius. Matydami kenčiantį žmogų galime juo pasirūpinti, o kai rūpinamės kitu, stiprėja mūsų pačių asmenybės ašis. Kai nuo vaikystės matome įvairius žmones ir gerbiame juos tokius, kokie jie yra (ir tokius, kuriuos visuomenė vadina „neįgaliaisiais“), natūraliai galime išmokti įvairiose situacijose remtis lygybės ir pagarbos bet kuriam žmogui principu. Kai tikime, kad visi esame nors skirtingi, bet lygiateisiai, vienodai orūs ir verti pagarbos, suaugus nekyla noras ką nors žeminti, tyčiotis, engti.
 
Lietuvoje būtų labai sveikintinas įtraukus ugdymas, kurio tikslas – užtikrinti įtrauktį ir lygiateisiškumą visų amžiaus grupių besiugdančiųjų įvairovei, pagerinti trumpalaikės ir ilgalaikės svarbos besiugdančiųjų asmeninius, socialinius ir akademinius pasiekimus, pastebint ir ugdant besiugdančiųjų talentus bei efektyviai tenkinant individualius visų besiugdančiųjų ugdymosi poreikius ir interesus. Lietuvoje iki šiol didelė dalis (10,2 proc.) mokinių, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, ugdomi segreguotai, t. y. specialiose mokyklose, sukuriant jų socialinę atskirtį nuo bendraamžių, kai įtraukus ugdymo visiems neįgyvendinimas neatitinka nacionalinių teisės aktų ir tarptautinių įsipareigojimų.


Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais. 
 

                       
 

Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.