„Jei tik pastebi pasikeitusį artimojo elgesį ar kamuoja negera nuojauta, raginame jam užduoti tiesioginį
klausimą: ar tu galvoji apie savižudybę?“ - sako Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička. Pasak specialistų, įtarimą gali sukelti iš pažiūros nekalti veiksmai: žmogus skuba užbaigti pradėtus darbus, lanko artimuosius norėdamas atsisveikinti ar grąžinti skolas, susitvarko, ko anksčiau nebūdavo, darbo stalą...
„Sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys asmenys ar atvejo vadybininkai atpažinti riziką gali išmokti per pusantros - keturias valandas. Savižudybės intervenciją, nustebsite, galite puikiai įvaldyti ir jūs. Tik ne per kelias, bet šešiolika valandų. Jų metu išmokstama dviejų itin svarbių dalykų: kaip užmegzti kontaktą su žmogumi, išklausti, ar jis negalvoja apie savižudybę“, - sako Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička.
Faktas
Remiantis statistika, Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pasižymi itin aukštu savižudybių rodikliu – 2,5 karto didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.
Nemoka atpažinti ženklų
Kai nusižudo artimas šeimos narys ar draugas, artimieji dievagojasi, kad nebuvo jokių apie tragediją įspėjančių ženklų. Anot Savižudybių prevencijos biuro vedėjo Mariaus Stičkos, remiantis moksliniais tyrimais žmogus prieš nusižudydamas paprastai rodo vienokius ar kitokius ženklus, tik nemokame jų atpažinti.
„Sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys asmenys ar atvejo vadybininkai atpažinti riziką gali išmokti per pusantros - keturias valandas. Savižudybės intervenciją, nustebsite, galite puikiai įvaldyti ir jūs. Tik ne per kelias, bet šešiolika valandų. Jų metu išmokstama dviejų itin svarbių dalykų: kaip užmegzti kontaktą su žmogumi, išklausti, ar jis negalvoja apie savižudybę“, - sako M.Strička, pridurdamas, kad visuomenės nariai, nepaisant įvairių mokymo programų, atpažinti savižudybės rizikos vis dar nemoka.
Artimieji baiminasi: jei tiesiai šviesai paklausi, ar žmogus turi minčių apie savižudybę, šį dar labiau pastūmėsi tokio žingsnio link.
„Tai iš tikrųjų mitas, nes, jei žmogus negalvoja apie savižudybę, nusistebės: baik! O jei galvoja apie tai, kas irgi gali būti, tada įgauna sąjungininką, nes turės galimybę su kuo nors pasidalinti išgyvenimais.
Prisimenu, paskambino viena mokyklos psichologė ir sako: „Mano kabinete sėdi mergaitė, kuri žino, kada ir kaip nusižudys. Su ja daugiau negu metus dirbu, bet šiandien jaučiu, kad mano kompetencijos baigiasi, labai bijau, kad ji nenusižudytų, todėl man reikia paramos iš kitur. Manau, kad jai jau reikia medicininės pagalbos“.Kasdieninio darbo situacijos rodo, kad net ir esant specialistu reikia užsitikrinti papildomą paramą“, - sako M.Strička.
Sukurta vieninga sistema
Yra parengti Pagalbos savižudybių grėsmę patiriantiems, savižudybės krizę išgyvenantiems asmenims teikimo tvarkos bei Psichosocialinio vertinimo tvarkos aprašai. Šie tarpusavyje susiję dokumentai, skirti sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės sferos darbuotojams, pirmą kartą pateikia vieningą sistemą, kaip vertinti savižudybės grėsmę ir užmegzti bendradarbiavimą su krizę išgyvenančiu asmeniu.
„Tai yra aprašyta sistema, kaip turėtų elgtis žmonės ir specialistai, kuomet susiduria su asmeniu, kuriam, tikėtina, kyla grėsmė nusižudyti. Esminė naujovė - siekiama, kad būtų užmezgamas bendradarbiavimu grįstas santykis: asmuo, esantis krizėje ar po to, būtų įtraukiamas į pagalbos procesą, bendru sutarimu tarp specialistų ir pagalbą teikiančio asmens numatomos pagalbos formos, asmens saugumo planas, kaip bus užtikrinamas pagalbos tęstinumas“, - pasakoja M.Strička.
Psichosocialinio vertinimo aprašas irgi turėtų būti tinkamas pagalbos įrankis sveikatos priežiūros profesionalams, gydytojams psichiatrams, vaikų ir paauglių psichiatrams, psichologams, siekiant kokybiško savižudybės grėsmės įvertinimo ir tinkamos pagalbos.
„Kiekvienam į asmens priežiūros įstaigą patekusiam asmeniui, kuris ketino ar mėgino nusižudyti, arba yra aišku, kad jo ketinimai rimti, atliekamas psichosocialinis vertinimas. Jo metu aiškinamasi, kodėl žmogus nori nusižudyti, kokie yra apsauginiai veiksniai, kiek jis gauna paramos iš šalies, ar turi pakankamai rūpestingus artimuosius. Dar viena naujovė, kad psichosocialinio vertinimo metu įtraukiami ir artimieji, nes dažnai jie, kai pamato rimtą krizę išgyvenantį asmenį, ypač jei tai nutinka pirmą kartą, patys patenka į krizę“, - akcentuoja M.Strička.
Kaip aiškinama, bendradarbiavimu grįstas pagalbos procesas, tikimasi, padėtų išvengti perteklinės hospitalizacijos, sumažintų pagalbos stigmatizavimą, įgalintų pagalbos tęstinumą.
„Kai kreipiasi savižudybės krizę išgyvenantis žmogus, gydymo įstaiga turi padaryti viską, kad jam suteiktų pagalbą tą pačią dieną arba pasirūpintų, kad minėtas asmuo gautų pagalbą kitur. Jei žmogus prisipažįsta, kad galvoja nusižudyti, negali atsakyti: ateik po savaitės.
Manau, yra tikimybė, kad žmogus gali būti hospitalizuojamas psichiatrijos stacionare, nors neserga psichikos liga, bet yra labai išsekęs emociškai, arba gauna pagalbą traumų atvejais teikiančiose ligoninėse, kai žmogus atvyksta su aiškiais savižalos požymiais, pavyzdžiui, susipjaustęs ranką ar perdozavęs vaistų. Jis tiesiog išleidžiamas išplovus skrandį ar sutvarsčius žaizdą. Tai irgi labai blogai. Abiejų kraštutinumų norime išvengti“, - sako M.Strička.
Nepamainomi atvejo vadybininkai
Pirmą kartą sveikatos priežiūros sistemoje nustatoma atvejo vadybos tvarka: konkrečiu asmeniu rūpinasi jo atvejo vadybininkas, kuris organizuoja pagalbą, aktyviai susisiekdamas, motyvuodamas pagalbai, aktyviai stebėdamas, kad pagalbos procesas nenutrūktų.
„Penkiuose Kauno miesto poliklinikos padaliniuose įdarbinti atvejo vadybininkai – tai yra „du viename“ specialistai: arba vadybininkas-psichologas, arba vadybininkas-socialinis darbuotojas. Kuo mes užsiimame? Dirbame sukurtame savižudybių prevencijos modelyje: tai yra pas mus atsiunčiami žmonės, kurie išgyvena krizę, galbūt galvoja apie savižudybę arba jau yra bandę prieš save pakelti ranką. Arba siunčiami tokių žmonių artimieji ir mes koordinuojame pagalbą: išsiaiškiname poreikius, ko tam žmogui reikia, ir bandome siųsti tikslinės pagalbos. Pavyzdžiui, užregistruojame pas psichiatrą ar psichologą. Kartais sekame, ar žmogus geria gydytojo paskirtus vaistus, ar lankosi pas psichiatrą, jei ne, skambiname ir teiraujamės, kodėl“, - pasakoja Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio atvejo vadybininkė ir medicinos psichologė Birutė Ramoškienė.
Anot jos, per vienerius metus, kuomet vykdomas Visuomenės sveikatos biuro projektas, jau turėjo 267 atvejus (žmones).
„Vadinasi, mes galbūt nepraradome jau daugiau kaip pusantro šimto žmonių, nes jiems laiku buvo parodytas dėmesys ir suteikta reikiama pagalba. Per susirinkimus šeimos gydytojų, specialistų prašome: jei matote, kad žmogus susiduria su dideliais sunkumais ir gali turėti suicidinių minčių, juos siųskite pas mus. Bent įduokite žmogui lankstinuką su mūsų kontaktais. Pastebime, kad stigmos jau tikrai mažėja. Nebuvo taip, kad žmonės reaguotų piktai ar būtų priešiškai nusiteikę, priešingai, dažniausiai padėkoja už siūlomą pagalbą“, - sako atvejo vadybininkė.
Komentaras
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja Vaiva Klimaitė:
- Žmogui svarbu užduoti tris esminius klausimus: ar esi numatęs laiką, vietą ir būdą. Jei visi trys atsakymai - teigiami, planas iš tikrųjų stiprus ir reikia reaguoti itin rimtai bei greitai. Kai kada žmonės pasirenka emociškai jiems reikšmingą datą arba savo ar artimųjų gimimo dieną, kokio nors įvykio metines, jubiliejų, sukaktį.
Jau kurį laiką išlieka tos pačios tendencijos, jog savižudybių rodikliai didžiausi tarp 45-55 metų amžiaus vyrų, gyvenančių kaimo vietovėje. Tai galima sieti ir su priklausomybėmis, nedarbu, socialinėmis problemomis, vidurio amžiaus krize.
Mums itin trūksta holistinio požiūrio, turiu omenyje, kad savižudybių problema yra įvairiasluoksnė, kuomet susideda santykių problemos, finansiniai rūpesčiai dėl būsto, darbo. Jei būtų įmanoma (galbūt kada nors taip ir bus), pagalbą teikti sistemiškai. Kol kas galime suteikti tik psichiatrinę ir psichologinę, bet ne socialinę pagalbą, kada užbėgama už akių dar prieš mėginant nusižudyti. Aišku, svarbu turėti ir intervencines priemones, kaip padėti, jei žmogus jau yra mėginęs žudytis, nes tuomet rizika padidėja.
Kaip atpažinti?
Kalba
• Jaučiasi našta kitiems.
• Jaučiasi it spąstuose.
• Nemato prasmės gyventi.
• Užuominos, kad jo greitai nebebus.
• Patiria nepakeliamą skausmą.
Nuotaikos
• Depresija.
• Interesų praradimas.
• Desperacija.
• Susierzinimas.
• Bejėgiškumas.
• Nerimas.
Elgesys
• Padidėjęs alkoholio ar vaistų vartojimas.
• Savižudybės būdų (priemonių) paieška.
• Demonstravimas neatsargaus elgesio.
• Atsitraukimas nuo įprastinės veiklos.
• Nemiga, mieguistumas.
• Brangių daiktų atidavimas.
• Agresija.
• Artimų žmonių lankymas siekiant atsisveikinti.
Pagalbos institucijų sąrašą galima rasti:
http://vpsc.lrv.lt/lt/informacine-medziaga/informacija-psichikos-sveikatos-klausimais.
Projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.
Komentuoti: