- Tapote Lietuvos medikų sąjūdžio vadovu, spėjote prisijaukinti naujas pareigas?
- Jos man nėra įprastos. Kasdienis mano darbas vyksta prie operacinio stalo ar konsultuojant pacientus, o ne politikuojant. Tačiau susiklostė tokia situacija, kai neturi kitos išeities. Nes valstybė per dvidešimt septynerius nepriklausomybės metus sveikatos apsaugos sistema nelabai rūpinosi ir medikams trūko kantrybė. Atsibodo laukti ir prašyti valdžios atkreipti į mus dėmesį, tad pradėjome veikti. Kaip matome, tai privertė valdžią sukrusti. Pasitikėjimą mumis išreiškė daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių žmonių, vadinasi, turime pakovoti už jų gerovę.

- Tik paskelbus jus vadovu internete nuvilnijo komentarų banga, kad keliamos problemos jums esą nelabai aktualios, mat dirbate privačiame sektoriuje, atlyginimu nesiskundžiate... Kam jums viso to reikia?
- Dirbu ir viešajame sektoriuje - Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Galite mane laikyti kvailu žmogumi, bet kovoju ne dėl savęs. Dabartinė situacija dėl rezidentų, slaugytojų, jų padėjėjų - apgailėtina. Reikia tai keisti, nes sveikatos sistemoje jie tapo silpniausia grandimi, o be jų neišsiverstume. Manau neteisinga, kad yra didelė dalis medikų, kurie gyvena nepelnytai blogai. 

- Ne kartą yra tekę girdėti sakant: rinkis mediko profesiją ir visada turėsi darbą, būsi apsirūpinęs. Kas nutiko, kad Lietuvoje medikai virto vargšais?
- Šioje vietoje akys nejučia krypsta į kaimynus estus. Jie tik atgavę nepriklausomybę reformavo sveikatos apsaugos, mokesčių sistemas ir šiandien gali mokėti orius atlyginimus medikams, mokytojams, policininkams. Mes gi taip ir likom vargšai, kadangi nė viena valdžia nesiėmė realios reformos, nes tai būtų nepopuliaru. Kita problema, kad medikų bendruomenė prisitaikė: vieni užsidirbti išvažiavo į užsienį, kiti, kaip ir aš, dirba privačiame sektoriuje, treti džiaugiasi gavę vokelį, kas nėra priimtina. Prisitaikėme.
 

Reikia nepamiršti fakto, jog medikų profsąjungai dvidešimt metų vadovauja Liutauras Labanauskas, kuris visą laiką sėdėjo valdžios kišenėje, slopino visas iniciatyvas, kurias medikai bandė kelti, nors ši organizacija turėjo ginti mūsų interesus.

- Jei patys medikai nebūtų palaikę, vargu ar Liutauras Labanauskas tiek metų būtų vis perrenkamas Lietuvos gydytojų sąjungos vadovu...
- Paskaitykite profsąjungos įstatus: jie sukurti taip, kad išversti jo iš šio posto tiesiog neįmanoma. Jis ten įsišaknijęs amžiams, todėl daug paprasčiau ne jį versti, o sukurti alternatyvią profsąjungą, kuri realiai rūpintųsi medikų interesais.

- Kursite naują medikų profsąjungą?
- Gydytojai nusivylę, turime idėjų ir asociaciją kūrėme turėdami tikslą diskutuoti, ieškoti geriausių sprendimų, tačiau matome, kad diskusijos teigiamų rezultatų neduoda. 

- Grįžkime prie sveikatos apsaugos sistemos. Kritikos jai tenka išties nemažai.  Ar turite planą, kaip ją reikėtų reformuoti?
- Ingrida Šimonytė, Raimundas Kuodis ne kartą sakė, jog Lietuvai reikalinga mokesčių reforma, kas leistų biudžetą papildyti dviem su puse milijardo eurų. Juos būtų galima skirti medikų, mokytojų, policininkų atlyginimams didinti. Tačiau yra vienas, bet... Valdančioji dauguma mokesčių reformos klausimu planuoja diskutuoti devynioliktųjų metų ketvirtą ketvirtį. Po dvejų metų!
 
Bet po to bus rinkimai ir nauja valdžia sakys: „Ne, mes spręsime aktualesnius klausimus“. Mūsų dažnai klausia, kodėl taip skubame, juk su Labanausku buvo sutarta, kad atlyginimai nuo liepos didinami penkiolika procentų. Tačiau medikams jau atsibodo laukti. Sistema, kuri nesikeičia dešimtmečiais, privalo tai daryti. Galime palaukti atlyginimų didinimo, bet norime matyti pokyčius ir ne kada nors ateityje, o dabar.

- Pikta, kad valstybė gerokai mažiau moka už valstybės draudžiamus asmenis, nors verčia jus laikytis visų įstatymų be jokių nukrypimų ar išlygų?
- Keista situacija - valstybė privalo, bet nedaro, nes nėra pinigų, Valstybinė ligonių kasa sako nepykit, bet įkainius mes sudarome ne pagal tai, kiek kainuoja paslauga, o kiek turime pinigų. Jei nueičiau į parduotuvę turėdamas tik penkis eurus, o man reikėtų nusipirkti mėsos, duonos, varškės, grietinės ir sūrio, manau, pardavėja pirmiausia pasiūlytų gauti pinigų ir po to apsipirkti. Arba tektų atsisakyti kai kurių produktų.
 

Medikas gi neturi teisės atsisakyti teikti paslaugų, už kurias jam nemoka, nes įstatymai jį įpareigoja. Valstybė turi pasakyti: paslauga kainuoja tiek, bet mes galime mokėti tik pusę sumos. Likusią dalį turi primokėti pacientas arba dengti iš draudimo lėšų. Tačiau tai ir vėl nepopuliaru...

- Keliais etatais pats dirbate?
- Kaip ir dauguma medikų ne vienu. Etatu dirbu valstybinėje gydymo įstaigoje ir dviejose privačiose. Bet aš mėgstu savo darbą. Nors tai - nei geras pavyzdys, nei pasiteisinimas. Viešojoje erdvėje akcentuojamas atlyginimų klausimas yra tik problemų aisbergo viršūnė. Sveikatos reforma yra visos visuomenės interesas, nes pervargęs medikas klys, o dėl to nukentės pacientai.

- Nesvarstėt emigruoti?
- Ir ne kartą! Bet man kur kas maloniau nuvažiuoti svetur stažuotis. Užsienyje man sunkiau psichologiškai, nes jaučiuosi kaip pabėgėlis. Lietuvoje esu savas. Kai tapau sąjūdžio vadovu, kolegos, dirbantys svetur, sako: „Jei kas, žinok, tavęs laukia Danijoje, Norvegijoje ar Didžiojoje Britanijoje.

- Kokį atlyginimą Danijoje gauna tokios kvalifikacijos kaip jūsų mikrochirurgas?
- Nereikia taip toli. Mano kolegų atlyginimas Estijoje keturi penki trūkstančiai eurų, pradedantis jaunasis gydytojas mikrochirurgas po rezidentūros gauna tris tūkstančius, Latvijoje – septyni tūkstančiai, o Lietuvoje valdiškoje įstaigoje mano atlyginimas – tūkstantis eurų. Gydytojo darbo stažas - penkiolika metų. Žinoma, Latvijoje plastikos ir mikrochirurgai išsireikalavo savo „išprievartaudami“ Vyriausybę. Ten tebuvo vienas centras, kur buvo atliekamos tokios operacijos. Neapsikentę mažų atlyginimų visi gydytojai išėjo iš darbo. Atidarė šalia privačią kliniką. Vyriausybei pateikė pasiūlymą, už kiek jie gali teikti paslaugas. Vyriausybė neturėjo kito pasirinkimo, kaip sutikti. Priešingu atveju, nebūtų kam prisiūti galūnės.

---

 
Profesinė patirtis
2008 – 2013 m. UAB „Valakupių plastinės chirurgijos klinika“.
1999 – 2000 m. VGPUL traumatologijos punktas.
2000 – 2008 m. VGPUL plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius.
2003 – 2013 m. VULCF plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius.
2004 – 2008 m. UAB „Grožio terapijos ir chirurgijos klinika“.
Nuo 2013 m.  VULSK plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius.
Nuo 2013 m. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialas, dienos chirurgijos skyrius.
Nuo 2013 m. „Northway“ medicinos centras.
Mokslinės stažuotės Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, JAV, Rumunijoje, Vokietijoje, Brazilijoje, Švedijoje.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!