Mes žinome. Mūsų senoliai ateina į kavines vieną kartą per metus, kai prieš Šventas Kalėdas eksmero A.Zuoko nurodymu jie kavos puodelį gauna nemokamai. Tuomet šitą akciją rodo televizijos, o barmenai neužmiršta pakomentuoti, kad dar jie LEIDŽIA ir naminį sausainiuką prie kavos atsinešti. Juokinga. Arba graudu. Nes mini akcija greit baigiasi: senolius prisimins – iš dalies per prievartą, nes jie nepalieka arbatpinigių – tik prieš kitas Kalėdas. Ar senatvė yra stigma? Ir kas ta stigma yra? Stigmatizavimas reiškia kokios nors kategorijos žmonių išskyrimą, kaip mažiau vertingų. Visiškai arti stigmatizavimo yra diskriminavimas, t.y. visiškas išstūmimas iš visuomenės. Beveik pusė Lietuvoje apklaustų vyresnio amžiaus žmonių dėl amžiaus yra patyrę priešiškumą ar nepagarbų elgesį. - Į senatvę mūsuose žiūrima stereotipškai ir nuvertinamai, - sako sociologijos mokslų daktarė Gražina Rapolienė. – Netgi įvardijimas „senjoras“ ar „senolis“ dažną vyresnio amžiaus žmogų žeidžia. Ir skaudina tai, kad visiems, pensijos sulaukusiems, priskiriamos tokios sąvybės, kaip ligotumas, fizinis bei protinis nykimas.O paskui, po trumpos viešnagės Lietuvoje, kolega Paulius parašys kitą sakinį: „Ten, Romoje, kunigas mišių finale sako „eikite ramybėje“. Tą patį ir čia turėjo pasakyti. Bet ten jie – siautulingoje sekmadienio linksmybėje keliavo į barą kavos ar vyno. Kur keliauja mūsų palaimintos moterys ir vyrai – šito aš nežinau.“
Kovo 11-osios signatarai tikrai dirbo Lietuvai. Tačiau visi jie buvo išstumti net iš patarėjų etatų! Pasaulyje dirbama pagal formulę „vadovauja jauni, pataria ir konsultuoja – patyrę“. Bet pabandykite valdžios koridoriuose surasti tą patyrusiųjų kambarėlį! Šaipomasi ir iš pensinio amžiaus sulaukusių Seimo narių: jūs žinote pavardes tų, kurie šaiposi, ir pavardes tų, iš kurių šaipomasi. Belieka pasišaipyti patiems iš savęs. Mat, sakoma, jei nori sužinoti, ar esi senas, nugriūk priešais būrį žmonių. Jei jie ims juoktis, tu dar jaunas. Jei išsigąs – jau senas. Tik kiek tam senam metų? Jurga Klimaitė-Riebling feisbuko paskyroje aprašė artimą giminaitį. Tam ponui liepos vidury stuktelėjo 100 metų. Ir šiomis dienomis jis jai siunčia atostogų nuotraukas iš Ibizos. O ponia Jurga rašo: „Žinote, kas šitą žmogų išlaiko gyvą ir laimingą? Tai, kad stiklinė visada yra puspilnė... Jis perėjo karus ir labai nelengvą gyvenimą nugyveno. Bet liko tikintis tuo, kad žmonės – geri. Kad pasaulis nėra bloga vieta būti. Kad geras maistas, geras vynas, gera kompanija yra svarbu. Optimizmas iki mirties, kad ir kada ji ištiktų, yra nepaprasta.“ Kitaip tariant (jei norite – Volterą cituojant), kvailiui senatvė – našta, neišmanėliui – žiema, protingam žmogui – auksinė pjūtis. O dabar noriu paaiškinti tą nelietuviškai skambantį rašinio pavadinimą. „When we are old“, arba „Apie mus, pasenusius“. Tai šių metų Lietuvos eurovizinė daina. „Nebaisu bus pasenti, jei aš laikau tavo ranką“, - Portugalijoje dainavo Ieva Zasimauskaitė. Gegužės mėnesį duodama interviu mūsų savaitraščiui ji pasakė ir kitą mintį: „Vyresnis žmogus man yra gražesnis negu jaunas“. 12-oji vieta „Eurovizijoje“ mūsų nedidelės šalies nenustebino. Bet kaip džiaugtumės, jei gautume 12-ąją pagal dydį pensiją Europoje! Kokie laimingi būtume, jei mūsų ekonomika, mūsų mokslas, mūsų požiūris į vienas kitą taip pat būtų pažymėti tuo skaičiumi! Bet ne, jūs gi ne to laukiate: jūs laukiate kažkur tarp ankstesnių eilučių pažadėto stebuklingo jaunystės eliksyro recepto. Prašom. Jis pasislėpęs dar viename jūsų jau pamirštame skaičiuje: visai neseniai – vos prieš 150 metų – vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo keturiasdešimt vieneri metai. Todėl šis rašinys dar yra ir apie lietuviškąją mediciną. lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!Jei prieštaraujate, pabandykite valdininko paklausti, ar vis gausėjantis pensininkų būrys nėra našta valstybei? Oficialiai – paneigs. O vakare virtuvėje prasitars, kad, girdi, nereikėtų iš vis JIEMS pensijos mokėti. Nes visą gyvenimą dirbo ne Lietuvai (?).
Komentuoti: