Tikėdamas, kad rašinį skaito ne tik jauniausioji mūsų karta, bet ir tie, kurie kadaise nuo Luji juokų garsiai kino salėse kikeno (o gal net žvengė), išdrįsiu pasakyti tai, apie ką esate pagalvoję, bet garsiai pasakyti nedrįstate. O tiesa paprasta: nebejuokingas šiandien tas prancūzas Louis de Funes. Ir anekdotai apie lietuviškąjį Kindziulį nebejuokingi. Ir dar daugiau: jei internete susirasite archyvinius Raimundo Šilansko anekdotus, jie jums taip pat pasirodys lėkšti.
 
Tik nepulkite savęs arba kino kūrėjų kaltinti. Situacija jau yra paaiškinta. Psichologas Robertas Levensonas, Kalifornijos Berklio universitete tyrinėjantis juoką, padarė štai kokią išvadą: iki maždaug keturiasdešimties metų, kol žmogus neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, jis tikro humoro nepajėgia atskirti nuo netikro juokinimo. (Šių dviejų kategorijų lyginimui paskirtas didžiulis darbas, ir, jei jums rūpi, paieškų sistemos padės). O mes tik trumpai reziumuojam: išgirsto pokšto analizę pradeda kairioji smegenų dalis. Po to, kai ji suaktyvina priekinę smegenų dalį, analizę baigia dešinysis pusrutulis. Po to elektros impulsai ima veikti motorikos sekciją ir...
 
Matote, kaip neįdomu! Bet yra ir nepaaiškinama įdomybė: maždaug apie 40-tuosius mūsų gyvenimo metus smegenys ima dirbti kitaip. Pasitelkiama patirtis. Ir tuomet – lietuviškai pasakysiu – smegenys išmoksta skirti pelus nuo grūdų. Ir mums juokinga tampa tik tai, kas iš tikrųjų yra juokinga.
Todėl nebarkit savęs, kad jums ne tik Finesas nepatinka, anūko kompiuterinis žaidimas – gi taip pat. Kai anūkui sukaks keturiasdešimt, jis ir pats negalės atsistebėti, kad žaidė Tokius Kvailus žaidimus. Tuomet jam ir paaiškinsit, kad visa tai vadinama neatitikimo teorija.
 
O dabar apie tai, kas pavadinime parašyta: šaipas, kiketa, kriukimas, žvengimas ir net žviegimas, pasirodo, yra žodžio „juokas“ sinonimai. Prie tų žodžių dar paaiškinama, kad juokas yra pasitenkinimo ar džiaugsmo reiškimas tam tikrais nutrūkstamais garsais, iškvepiant orą. O kas paaiškins, kodėl mes kartais tai kriuksim, tai žvengiam, tai kiketuojam? Gal tie banalūs jau šimtąkart mūsų skaitytieji popsiniai rašiniai? Kas juose rašoma, jūs žinot. Bet norisi priminti banaliausius, be jokios atsakomybės parašytus ir patikrinti neįmanomus teiginius.
 
Vienas visiškai rimtas Lietuvos laikraštis, teigdamas, kad dažnas juokas lėtina kraujagyslių kalkėjimą, dar pataria: „Žiūrėti kino komedijas ir skaityti anekdotų knygeles privalo didelių miestų gyventojai ir... aštrių prieskonių bei rūkytų mėsos gaminių mėgėjai!“. (Kodėl nieko apie margariną neparašyta?).
Kitas - beveik rimtas laikraštis - teigia: „Daugiausia žmonės juokiasi Brazilijoje ir Kuboje, mažiausiai – Skandinavijos šalyse“. (Kas patvirtins? Kas paneigs? Ir iš kur būtent ta geografija?).
Medicininio (rimto?) leidinio citata: „Jei kvatositės taip, kad net tirtėsit ir linksit per pusę, per vieną valandą tokio juoko sulieknėsit apie puse kilogramo!“
 
Kito medicininio (bet mažiau rimto) portalo „paskaičiavimai“: „Jei kasdien juoksitės po 15 minučių, per metus neteksit dviejų kilogramų svorio!“
Kas gi toks juokėsi kasdien po 15 min. ištisus metus? Kas toks juokėsi be sustojimo visą valandą? Ir dar norėčiau su tuo, kuris besijuokiačius svėrė susitikti: būtų įdomus interviu „Lietuvos sveikatai“.
Ir dar. Kam šovė galvon prašyti ir išplatinti štai tokį pranešimą? „Sergantys vėžiu pacientai, kuriuos reguliariai kas nors juokino, išgyvendavo dažniau“.  Nekomentuosiu. Nes neetiška.
 
Žinoma, mūsų spaudoje yra ir netuščių frazių apie juoką: bet ar „neperpilnos“ jos? Spręskite.
Citata nr.1. „Juokiantis mažėja kortizolio. O kortizolis trumpina telomeras, kurios saugo chromosomas nuo sulipimo ir denatūralizacijos“. (Daktarui gal ir aišku. Bet rašyta tikrai ne daktarui).
Citata nr. 2. „Juokas padeda išgydyti astmą ir bronchitą: oras, juoko metu iš plaučių išsiveržęs 100 kilometrų per valandą greičiu, padeda pašalinti dėl uždegiminių procesų susikaupusias gleives“. (Gal ir teisinga? Nežinau. Tik kodėl 100 km/h, o ne 120? Vėl: noriu žinoti, kas matavo?).
 
Dabar į vieną pastraipą surašysiu tai, kuo neabejoju.
Juokas sumažina negalavimų tikimybę, padeda širdies darbui, atpalaiduoja raumenis. Juokas – žarnyno gimnastika. Teisinga, manau, yra žydų patarlė: kaip muilas kūnui, taip juokas – sielai. Juokas atlieka svarbią socialinę funkciją: leidžia pajusti bendrumą su kitais žmonėmis (būdamas vienas dėl tos juokingos dainelės tik nusišypsotumėte, o jei klausotės jos su draugais – kikensite garsiai). Na, ir dar arabiška išmintis: tik kvailiai išjuokia kitus, tik protingi moka pasijuokti iš savęs, sako jie. Nevalia nepritarti.
O jūs vis skaitote, skaitote, ir – net nesišypsote. Žinoma, koks juokas, kai Lietuvoj dangus – cepelinų spalvos, ir dar nenuspręsta, už kurį iš dviejų likusių kandidatų į prezidentus balsuoti?
 
Ką darom? Vienas protingas, bet liūdnas lietuvis (visai gali būti, kad jo mintys ir iniciavo šį rašinį), pasakė pradėsiąs lankyti juoko jogos treniruotes.
Jei nežinojote, Lietuvoje tokie užsiėmimai įteisinti, ir juoko jogos mokyklos egzistuoja. Dažniausia iš neturėjimo, ką veikti tas mokyklas lanko turtingos jaunos ponios. Bet jei išdrįsite apie tas juoko treniruotes kur nors paskaityti, gali jus apimti didžiulis liūdesys. (Taupantiems laiką – inernetinės reklamos citata: „...Išvykau į Angliją mokytis ir tapau juoko trenere. Juokas be priežasties, pagalvojau, kas gali būti geriau? Nebereikia galvoti pokštų, pasakoti ar klausytis anekdotų: tiesog juokiesi ir kvieti kitus...“).
 
Tokių kvietimų kainos Lietuvoje – pačios įvairiausios. Vienos prašo 10, kitos – 15 eurų už valandą. Už visą juoko treniruočių kompleksą – mačiau – 250 eurų. Išmokys juoktis. Nes, kaip sako šių treniruočių pradininkas - Indijos gydytojas ir jogos specialistas Madanas Kataris - nėra geresnio vaisto už kasdienį juoką.
Bepigu jam. Nes dangus Indijoje retai cepelininis būva. O ir prezidento rinkimais paprastam indui rūpintis nereikia: viską už jį padaro Parlamentas.
O pas mus kol kas kitaip.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!